Savarankiška kryptis: 14 dienų automobiliu po spalvingąjį Maroką 1 dalis

Kai pradėjome dalintis savo planais su aplinkiniais, vieni stebėjosi mūsų drąsa, kiti daug klausinėjo kodėl ir kaip, dar kiti stengėsi pasidalinti kuo baisesnėmis istorijomis apie ten nutikusius dalykus kitiems keliautojams. Trumpai tariant, tiesiog teigė, jog tai labai nesaugi šalis keliauti savarankiškai, bet dauguma – tiesiog kraipė galvas bei sukiojo pirštą prie smilkinio: maždaug suprask “jūs visai išprotėjot”. 

Kad ir kas ką kalbėjo – mūsų sprendimas nesikeitė. Mūsų kelionės tikslas buvo per 14 dienų nuvažiuoti beveik 2500 kilometrų Maroko Aukštojo Atlaso bei AntiAtlaso kalnais, Saharos dykuma, pažįstantis su skirtingais miestais, miesteliais bei kaimeliais ir žinoma, įmerkiant kojas į Atlanto vandenyną. Tiesa, mums, kaip savarankiškiems keliautojams, vienas didžiausių kriterijų buvo jokiais būdais neįsprausti savęs į iš anksto užsakytų viešbučių rėmus.

Mes norėjome laisvės, galimybės pažinti bei atrasti, todėl antras svarbus kriterijus buvo išsinuomoti mašiną. Juk norėjome judėti laisvai ir būti nepriklausomi nuo to, ką, kur ir kada norime pamatyti. Norėjome pažinti Maroką bendraujant su vietiniais, klausantis skirtingų istorijų, laikant rankose žemėlapius bei knygas, ieškant, o ne pro kelionių agentūrų autobusų langus, kur viskas būna padėta kaip ant lėkštutės. Prisipažinsime, buvo smalsu įrodyti ir tiems, kurie sakė, kad po Maroką savarankiškai  keliauti yra neįmanoma ir pavojinga… Juk visuomet yra smagu  padaryti tai, ką kiti sako, jog tikrai nesugebėsi, tiesa?

Miegas Viktorijos stotyje, Londonas.

Ištikrųjų Maroką nėra taip sunku pasiekti. Galima tiesioginiai nuskristi į daugelį Maroko miestų, su pigiomis avialinijomis tokiomis kaip EasyJet, Ryanair, Wizzair ar Norwegian iš įvairių Europos miestų, bet mes –  nemėgstame keliauti paprastai, todėl pasirinkome skrydį iš Kopenhagos per Londoną į Marakešą 😄. Iki tol kol pasiekėme Maroką,  ne tik pakeitėme kelis oro uostus, pamatėme truputėlį naktinio Londono, spėjome nusnausti Viktorijos stotyje, bet ir išbandėme beveik visas galimas transporto priemones: lėktuvus, traukinius, autobusus, keltą ir net taksi. Bet užtat keliavome pigiai!

IMG_0120
Gatwick oro uostas, Londonas.

Kiek panikavau, ar viską turime, ar pasiskaitėme užtektinai, bet manau, kad ir kiek ruoščiausi, kad ir kiek skaityčiau, kelionei niekada negali būti pasiruošęs. Nes bent jau mums kelionėse, niekas niekuomet nėra taip kaip giduose ar knygose. Tuo jos ir žavi. Netikėtumu. Nuotykiais. Visuomet sakiau, kiekvienas keliauja ir supranta keliavimą kitaip. Nebūtinai tai gal visiems turi būti teisinga ar suprantama, bet galiu pasakyti tik tiek: neteisingo keliavimo paprasčiausiai nėra.

Manau, kad patikėjau jog mes ištikrųjų važiuojame į Afriką, tik tuomet, kai lėktuvo ratai palietė Maroko žemę, o pilotas po kelias valandas vėlavusio skrydžio, dėl sugedusio tualeto, pagaliau pranešė: “Sveiki atvykę į Marakešą. Laikas 11:20. Oro temperatūra 25 laipsniai.”

Pirmoji pažintis su Maroko širdimi vadinamu Marakešu prasidėjo dar pro taksi automobilio langą. Kol važiavome, taksistas geranoriškai padarė įvadą mums apie patį miestą. O  aš mintyse jau džiaugiausi, kad pirmasis sutiktas vietinis toks draugiškas ir geranoriškas.  Pasirodo, Marakešas buvo įkurtas 1062 metais Amoravidų dinastijos pirmojo valdovo.  Šis vienas iš imperatoriškųjų Maroko miestų yra padalintas į dvi dalis: senąjį miestą dar vadinamą Medina bei naująjį vadinamą Gueliz. Senąją miesto dalį nuo naujojo skiria beveik 20 kilometrų ilgio, raudono molio, gynybinė siena, turinti daugiau nei 200 vartų. Tiesa, senasis Marakešo miestas yra įtrauktas į UNESCO paveldo sąrašą, todėl labai vertinamas tiek vietinių, tiek turistų. O štai naujasis vadinamas Gueliz įkurtas palyginus visai neseniai, todėl tai labai modernizuota miesto dalis, kuri turi labai ryškius prancūziškos kultūros pėdsakus.

DSC_0497
Pirmoji pažintis su Marakešo miesto pro taksi automobilio langą, Marokas.

Taip pat kol važiavome, maloniai buvome įspėti taksisto apie tai, ką galima daryti Maroke, o kas griežtai draudžiama. Įspėjo apie tai, kad į daugumą mečečių kitokio tikėjimo lankytojai neįleidžiami, nes tai – šventa vieta. O pamatęs mūsų foto aparatų arsenalą griežtai perspėjo, kad šiukštu nebandytume filmuoti, fotografuoti nei policijos, nei kareivių. Įspėjo ir apie tai, kad neigiamai atsiliepti apie jų karalių –  negalima. Pasirodo, už tokius dalykus, kai kur gali grėsti ne tik bauda, bet jeigu juo tikėtume – net ir kalėjimas!

Kad kuo geriau pažintume ir suprastume vietinių kultūra bei tradicijas, pirmąsias dvi dienas apsistojome tradiciniuose marokietiškuose namuose vadinamais – Riadu (išvertus iš arabų kalbos reiškia sodas) pačioje Medinos širdyje. Tai siauras, kelių aukštų pastatas, kurio viduje dažniausiai būna kiemas arba sodas su siaurais laiptais į terasą iš kurios atsiveria visa miesto panorama.DSC_0587Vienintelė bėda, apsistojus Medinoje yra ta, kad pasiklysti labai lengva, ne tik dėl to, kad gatvės neturi užrašytų pavadinimų ar skaičių, bet ir dėl to, kad viskas yra labai panašu. Negana to, Medinoje transportas yra labai ribotas. Kai kur gatvelės taip susiaurėja, kad žmogui atrodo turi būti sunku patogiai praeiti, o ką jau kalbėti apie transportą. Bet gal ir gerai, nes mašinos mes ten tikrai vairuoti nenorėjome. Manau, nenorėtumėte ir jūs.

Atvykus į Riadą mus pasitiko vietinis marokietis vardu Aimen. Pavaišino jis mus vietiniu viskiu vadinama marokietiška arbata bei parodė jos paruošimo bei gėrimo ritualus. Aimen buvo toks paslaugus, kad be jokių klausimų žėrė ką, kur ir kaip turėčiau daryti, kaip paprasčiau rasti kelią klaidinguose Medinos labirintuose bei kaip nelikti apgautai. DSC_0012.jpgTiesa, bandė jis mums užsiminti ir apie ekskursijas, bet krūva rankose vartomų savarankiškų kelionių gidų knygų apie Maroką, matyt jam išdavė, kad mes ne tokio tipo keliautojai… mes norime tik informacijos. Todėl nieko kito jam neliko, kaip tik su šypsena priminti tai, ką mes jau ir taip žinojome: reikės derėtis, derėtis ir dar kartą derėtis. Visur ir visada.

Pasidėję daiktus pasileidome siauromis, didžiulį labirintą primenančiomis Medinos gatvelėmis susipažinti su spalvinguoju Marakešu. Pirmiausia, pabandėme atrasti kelią iki garsiosios Djemaa El Fna aikštės. Kol ėjome dairydamasi bei stebėdama viskas kas vyksta aplink susimąsčiau, kad viena nenorėčiau čia būti. Pasidarė, tiesiog nejauku. Ir visai, ne nuo veriančių žvilgsnių iš kiekvieno kampo, lango ar parduotuvėlės, bet kiek mažai moterų buvo gatvėse! Pardavėjai, vairuotojai, padavėjai, barmenai, vadeliotojai, gidai. Atrodo, kad mieste gyventų tiktai vyrai. Na, buvo tų moterų, bet jas suskaičiuoti būčiau galėjus ant rankų pirštų. Kaip Aimen sako, tai senasis tradicinis šeimos modelis: vyro atsakomybė šeima, moters – namai, todėl vyrai dienomis dirba bei bendrauja gatvėje, o moterys tvarko namus bei plepa su draugėmis namuose. Beje, vienas svarbiausių laikų dienoje šeimai yra 13 valanda, kuomet visi pietauja ir meldžiasi.

IMG_0188 2
Marekešo miesto gatvelėmis pakeliui į Djemaa El Fna aikštę, Marokas.

Djemaa El Fna aikštės pavadinimas išvertus reiškia “Nukirstų galvų aikštė” mat kažkada labai seniai galvos vagims būdavo kertamos būtent čia, vėliau pasūdomos ir pakabinamos ant sienos, kad kiti matytų tuos nedorėlius… Nebijokit, dabar čia nebevyksta jokios ekzekucijos. Dienos metu aikštė virsta tarsi į didžiulį nesurežisuotą magišką spektaklį, kur apstu magijos triukus atliekančių vietini akrobatų, gyvačių kerėtojų, dantų užkalbėtojų, prekiautojų, šokėjų linksmintojų, įvairiausio plauko gyvūnų, šamanų ir žinoma krūva pardavėjų, kurie be perstojo tau bando įsiūlyti nukirstų gyvūnų galvas, maistą, ar tiesiog vietinius suvenyrus ar pasidaryti laikinąją tatuiruotę. Taip pat čia galima paragauti ir šviežių marokietiškų apelsinų sulčių vos už 4 dirhamus. Kiekvieną kartą praeidami pro tuos sulčių vagonėlius su žaliais stogais – stabtelėdavome, prie  pažymėto numeriu 24 ir atsigaivindavome. Nežinau, ar tam pardavėjui, mes taip patikome, ar buvome taip gerai įvaldę derybų meną, bet visuomet ten sugrįžęgaudavome stiklinaitę sulčių nemokamai.

DSC_0028 2
Djemaa El Fna aikštė, Marakešas, Marokas.

Visas tas chaosas bei bardakas aikštėje greitai pradeda varginti. Atrodo vos žvilgteli į kurią nors pusę ir tave jau vienas per kitą vietiniai pardavėjai bando įkyriai įtikinti, kodėl tau yra reikalinga ožkos odos rankinė, piniginė, prieskoniai, peilis ar knyga apie Marakešą prancūzų ar arabų kalbomis. Beje, pagal jų logiką, tau to daikto ištikrųjų nereikia, tu tiesiog privalai tą daiktą įsigyti, nes jis vienetinis ir unikalus! Arba dar geriau, jis juk buvo pasiūtas ar padarytas būtent tau! Mano akimis, visas šitas chaosas primena kažkiek Kathmandu, Thamel rajoną, bet čia ne apie tai.

IMG_0237 2
Vienas iš daugybės prekystalių Djemaa El Fna aikštėje, Marakešas, Marokas.

Žodžiu, priežasčių, kodėl tau reikalingas tam tikras daiktas jie gali sugalvoti, labai greitai ir tiek labai rimtų, tiek pačių kvailiausių. Tiesa, jeigu nepavyksta tavęs įtikinti kažko pirkti, jie gali būti pasiryžę tave netgi persekioti po visą aikštę ir burbuliuoti tau už nugaros tiek skirtingas priežastis, tiek skirtingas kainas. Ypatingai tai daro tie, kurie neturi net prekystalio, o savo prekes tiesiog nešiojasi rankose. Jeigu gražiuoju neina susitarti – geriausias būdas tokių atsikratyti –  apsimesti, kad jų negirdi ir nematai. Tuomet tie baisiai dideli įkyruoliai atšoka. Na, bent jau mes savo kelionėje taip jų atsikratėme.  O greičiausias ir lengviausias būdas pabėgti nuo tos aišktės šurmulio yra įlisti į vieną iš kavinukių esančių pačioje aikštėje ir stebėti tą visą beprotišką šou – iš viršaus, nuo kavinukės  terasos stogo. Mes taip ir padarėme, tad galėjau fotkinti be baimės, jog į mano kadrą papuls koks nors šamanas ar artistas ir turėsiu jam už tai susimokėti. Tiesa, maistas Djemaa El Fna aikštės kavinėse ne pats pigiausias, bet patikėkite manimi, papietauti arba bent atsigaivinti puodeliu vietinės arbatos stebint visą tą šou iš viršaus yra tiesiog būtina!

DSC_0039
Djemaa El Fna aikštė nuo kavinukės stogo, Marakešas, Marokas.

Visai šalia didžiausios miesto aikštės yra ir garsiausia mečetė Marakeše pavadinimu Koutoubia. Ši klasikinės maurų architektūros mečetė buvo statoma žymiausių architektų bei yra laikoma viena seniausių ir labiausiai išbaigtų Almoravido laikotarpio pastatų pasaulyje.  Sienos labai masyvios, bet smulkiai išpuoštos kufitų rašto įrašais bei dekoruotos pasagų formos arkomis. Bet pats ryškiausias Kutubijos mečetės elementas – masyvus, 77 metrų aukščio bokštas –  vadinamas minaretu, nes už jį aukštesnius statinius mieste statyti buvo tiesiog uždrausta. Į mečetės vidų net ir nebandėme eiti – puikiai žinojome, kad įleidžiami tik musulmonai, todėl apžiūrėjome ją tik iš išorės.  Ši mečetė tokia didelė, kad yra matoma beveik iš viso miesto, tai kartais tokiems turistams, kaip mes gali būti panaudotas kaip tam tikras orientyras.

DSC_0111
Koutobia mečetė. Marakešas, Marokas.

Dar vienas iš mūsų numatytų aplankyti objektų šią dieną buvo Marakešo odos raugyklos, bet kadangi neturėjome tikslaus adreso, o dauguma vietinių nelabai suprato ko mes angliškai klausiame, nieko kito neliko kaip tik grįžti iki Riado, pasiimti kitą žemėlapį bei paklausti patarimo Aimen, kaip paprasčiausia pasiekti tą miesto vietą einant pėsčiomis. Pasirodo, pagrindinės odos raugyklos yra šiaurinėje Medinos dalyje, Bab Debbagh kvartale. Kai jau atsiduri tame kvartale, jas nėra taip sunku rasti – galima užuosti, bet iš esmės, šitoje Medinos dalyje, mažai turistų užsuka, nes mažai Riadų ir ne tiek jau daug drąsuolių, kurie norėtų pasivaikščioti, bent jau trumpai, po tokią didžiulę smarvę.

CSC_0328
Pakeliui į odos raugyklas –  užsukome į medienos dirbtuves. Marakešas, Marokas.

Tiesa, į odos raugyklas be gido nepateksi, tad visai netoli tos vietos, sutikome vietinį, kuris labai jau “norėjo“ mums jas parodyti. Nebereikalo Aimet įspėjo, kad visi be išimties tikėsis atlygio. Ir visai nesvarbu ar vyksime su iš anksto susitartu gidu, ar pasinaudosite vietinio paslauga tiesiog iš gatvės. Jie norės atlygio ir daugiau 20 dirhamų mokėti negalima. Kaip jis sakė, taip ir buvo. Mūsų gidas vos pradėjęs vesti ekskursiją rankų žestų parodė, kad norės atlygio. Bet kažkaip paprastai pavyko susitarti dėl 20 dirhamų kainuojančios ekskursijos, nors lyg ir girdėjau kažkokius murmesius, jog mūsų nemaža grupė (5 asmenys).

Kai pagaliau atėjome į tas garsiąsias raugyklas, mūsų gidas mus visus aprūpino mėtos šakele ir liepė be sustojimo ją juostyti kai užeisime į vidų, nes už kvapų paletę jis neatsako… Jeigu juo tikėtume, pasirodo būna ir tokių drąsuolių, kurie neiima… sako, kad jiems nereiks ir jie ištvers, bet kokią smarvę, o paskui tie drąsuoliai vemia be sustojimo kuriame nors raugyklos kampe. Nors odos raugyklas užuodėme gerokai anksčiau negu ten patekome, bet tik įėją supratome, kad be mėtos šakelės būtume tikrai neišsivertę.

DSC_0149 2
Odos raudyklos, Marakešas, Marokas.

Odos raugyklose vienas šalia kito buvo pristatyta didžiulių betoninių šulinių, kuriuose sluoksniais sudėtos įvairios odos. Tos odos, užpiltos paukščių išmatomis bei gyvūnų šlapimu. Apsimovę guminiais batais berberai trypia įvairių gyvūnų odas parsineštas iš Atlaso kalnų. Mūsų vietinis gidas pasakojo, kad odos tuose betoniniuose šuliniuose yra laikomos apie 7 dienas. Vėliau tos odos plaunamos, dažomos, mirkomos, o paskui džiovinamos. Kvapas ten toks aitrus, kad prabuvus 5 minutes tikrai norisi bėgti ir neatsigręžti. Gal dėl to, kai tik stabteldavome kokiai nors nuotraukai gidas mus vis ragindavo judėti. Manau tai vieta, kurią privaloma pamatyti, bet tik vieną kartą 😀 . Tiesa, pats geriausias metas lankyti odos raugyklas yra ankstyvus rytas, nes tuomet galėsite išvysti daugybę jas apdirbančių berberų. Kadangi mes lankėmės jau vakarop, vos vienas kitas vietinis, įsilipęs į tą dvokiantį betoninį šulinį, be sustojimo trypė tas odas, todėl dauguma šulinių buvo uždengti įvairiaspalviais kilimais. Pasak mūsų gido, tuomet ir smarvė mažesnė, tai leido suprasti, kad mums dar labai pasisekė su kvapu. 

DSC_0157 2
Odos raugyklos, Marakešas, Marokas.

Iš raugyklų, apdirbtos odos keliauja  pas meistrus, kurie pasiuva iš jų įvairiausius dalykus: šlepetes, batus, kepures, rankinukus, striukes, o paskui pardavinėja tiek visam Maroke, tiek eksportuoja į Europą, Aziją ir net Ameriką. Užsukome į vieną iš tokių parduotuvėlių. Na, tiksliau buvome nuvesti mūsų odos raugyklos gido, kuris tikėjosi, kad mes tikriausiai kažką pirksime. Jis matyt buvo tuo toks įsitikinęs, kad leido net užsilipti ant parduotuvėlės stogo ir apžiūrėti tas odos raugyklas iš viršaus (Dažniausiai leid-ia tik tiems, kurie kažką perka). Siūlė ir siūlė jis mums be perstojo vieną daiktą po kito, bet kai suprato, kad nieko nebus – pasidavė. Ir aš laiminga buvau, nes nesulaužiau taisyklės dėl pirkimo pirmąją kelionės diena (Taisyklė: Nieko nepirkti pirmąją dieną 😁.)  Nors prisipažinsiu, tikrai būčiau radus ką įsigyti…

Kai Marakešo miestas paskendo tamsoje, pajudėjome atgal link Djemaa El Fna aikštės, kuri pradeda alsuoti naktine energija, nes iš nesurežisuoto magiško spektaklio virsta į didžiulį naktinį marketą po atviru dangumi.

IMG_0291
Sraigių prekystalis, Djemaa El Fna aikštė, Marakešas, Marokas.

Daugybė maisto stendų nuo kurių vienas per kitą šaukiantys ir besistumdantys vietiniai bando tave pasikviesti pas save pavalgyti. Vieni taip įkyri, kad eina paskui tave ir klausinėja visko iš eilės. Kartais net mosikuoja su rankomis prieš veidą jeigu tu į juos nekreipi dėmesio. O kartais tie pardavėjai ima taip rėkti, kad net tarpusavyje tampa sunku susikalbėti. Tiesa, kiekvienas stendas turi numeriuką, tai pasiklysti ar juos supainioti yra neįmanoma, nors maistas praktiškai visur toks pats. Galima paragauti ten tikrai visko: nuo dubenėlio sraigių iki įvairiausios žuvies, avienos, alyvuogių ar pačios paprasčiausios duonos, tik skrandyje tiek laisvos vietos turėk.

Kad ir kaip kerėtų visas tas chaosas, vakarais reikia išlikti budriems. Naktis tai metas, kai kišenvagiai pradeda dirbti dar įtensyviau ir ypatingai tokiose vietose kaip ši. Kai pripampusiais pilvais nusprendėme pabaigti šią dieną ir pagaliau pabandėme vėžlio žingsniu prasispausti pro žmones link išėjimo iš aikštės, ne vieną kartą ir ne du jautėme, kaip kažkas bando pasiekti mūsų kišenes ir kažką ištraukti. Nepasakyčiau, kad supanikavome, nes kišenėse nieko neturėjome, bet tiesiog buvo nejauku, kai kažkas  tave paliečia, tikėdamiesi iš kišenės ištraukti bent jau keliasdešimt dirhamų.

IMG_0293
Djemaa El Fna naktinis maisto turgus, Marakešas, Marokas.

Taip pat nepasakyčiau, kad jaučiausi nesaugiai. Anaiptol, Marakeše yra labai daug kareivių bei policijos pareigūnų persirengusių vietiniais. Jiems svarbus turistų saugumas – juk tai vienas iš didžiausių jų pajamų šaltinių. Bet juk būti atsargiam ir saugoti savo daiktus reikia ne tik keliaujant, tiesa?

Komentarų: 2

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s