Savarankiška kryptis: 14 dienų automobiliu po spalvingąjį Maroką 2 dalis

Kaip ir priklauso, arabiškoje šalyje pirmąją naktį prabudome nuo mečečių minaretų kvietimų maldai. Prabudus taip anksti, galiu pasakyt, kad jaučiausi keistai. Žinote tą jausmą, kai atrodo esi lyg ir prabudęs, bet tuo pačiu lyg ir vis dar miegantis? Norėdama išvaikyti tą mieguistumą, užsilipau ant Riado terasos stogo. Smalsu buvo pasižvalgyti į bundančio Marakešo miesto stogų panoramą. O žinote, kuo aš tada labiausiai stebėjausi? Ogi tuo, kad miestas atrodė daug ramesnis bei tylesnis negu vakar. Nežinau kodėl man taip atrodė: ar dėl to, kad tai buvo ankstus rytas, ar dėl to, kad maldos metas, ar abu kartu sudėjus ar labiausiai dėl to, kad aš vis dar buvau apsimiegojus…

DSC_0019 2
Rytinė Marakešo miesto stogų panorama, Marokas.

Papusryčiavę ir gavę savo kavos bei arbatos dozes pasileidome Medinos labirintais. Puikiai žinojome, kad šiandien turime ne tik dar daug ką pamatyti, bet mes juk turime ir privalomųjų dalykų sąrašą! Vienas svarbiausių dalykų tame saraše buvo išsinuomoti automobilį. Juk turime planą – jau rytoj išvažiuoti!

DSC_0346
Medinos gatvės, Marakešas, Marokas.

Iš tikrųjų keistos ir labai savotiškos tos senojo Marakešo miesto gatvelės…  Vienur jos taip keistai siauros, kad atrodo, jog pečiais gali paliesti dviejų skirtingų pastatų sienas (man asmeniškai, visa šita gatvelių raizgalynė primena kažkiek Veneciją, tik, kad kanalų ir tiltukų nėra.) Arba kartais jos taip susiaurėja, jog norint ar nenorint, tenka tiesiog grįžti atgal, nes imi paprasčiausiai jaustis nejaukiai. Kai kur, ta pačia gatvele, tenka dalintis ne tik su dviratininkais, motociklininkais, bet ir asilais ar net vištomis. O kur dar krūvos šiukšlių!!! Kitur, Medinos gatvelės ramesnės bei daug tylesnės, atrodo imi jaustis taip, lyg būtum vienas, nors iš tikrųjų niekada nebūni –  paeini vos kelis žingsnius ir vėl išgirsi bruzdesį. Gal dėl to man viskas čia taip ir primena nesibaigiantį labirintą?

Smalsumo vedami užsukome ir į pati skurdžiausią Medinos kvartalą, kuris vadinasi Mellah. Tai buvęs žydų kvartalas, kurio pavadinimas reiškia “druskos vieta“. Anksčiau šiame kvartale gyveno daugybė žydų, kurie buvo puikūs amatininkai bei prekybininkai. Jiems buvo uždrausta turėti žemės ar kokios nors kitokios nuosavybės, o norėdami išeiti į miestą –  jie tą galėjo padaryti tik basomis. Pasak sutiktų vietinių, dabar čia žydų likę vos daugiau negu 200, bet ir tie čia gyvena tik dėl to, kad turi giminių, nes griežtai atsisakė išsikelti. Vienintelė priežastis, kodėl žydai turėjo savo atskirą kvartalą buvo ta, kad valdžia galėtų ne tik juos stebėti, bet ir sekti jų sumokamus mokesčius. Gal ir ne pats saugiausias ir maloniausias kvartalas pasivaiksčiojimams, bet smalsumas daro savo.

DSC_0340Kai tik pasidarydavo baisu, kad nuklysime į dar prasčiau linksniuojamus kvartalus, iš karto traukdavome iš kuprinės “Lonely Planet“ gidą arba sukišdavome nosis į detalų senojo miesto žemėlapį. Taip ir laviravome pro labirintu pramintą Mediną iki didžiausio islamo koledžo visame Maroke, kuris dabar turistams duris atvėręs jau tik kaip muziejus.

Susimokėję po 20 dirhamų žmogui už įėjimą, patekome į taip visų išgirtą Ben Youssef Medersa (Medersa arabų kalba reiškia “mokyklą“). Šis koledžas įkurtas sultono Abu al-Hassan dar 14 amžiuje. Mokyklos gyvavimo laikas čia mokėsi 900 studentų, kurie gyvendavo 132 studentų kambariuose. Ilgai žvalgytis po patalpas bei skaičiuoti nereikia, kad prieitum išvadą – jog gyventi tokiam kiekiui žmonių ten tikrai turėjo būti ankštoka. Tamsiausia Medersos vieta – jos apatiniai aukštai, kuriuose yra vidinis kiemelis, o aplink jį išsidėstę buvę studentų miegamieji bei klasės. Pačiose mažiausiose klasėse taip tamsu, kad vien įkišusi nosį į tas klases, pasijaučiau tarsi izoliuota nuo išorinio pasaulio. Nėra praktiškai jokios natūralios šviesios. Jeigu aš ten taip jaučiausi, pagalvokite apie tuos, kurie čia studijavo ir turėjo būti nuolatos… 

DSC_0261 2
Islamo koledžo vidinis kiemas, Ben Youssef, Marakešas, Marokas.

Kituose Medersos aukštuose – daug šviesiau ir jaukiau, nes langai suteikia patalpai daugiau erdvės bei šilumos. Vidinis kiemas – dekoruotas mažomis, spalvotomis plytelėmis, kurios išdėstytos tarsi mozaikos…  Beje, likusios sienų bei stulpų dalys yra išraižytos įvairiausiomis geometrinėmis figūromis, augalų lapais, bei žiedlaipiais, tik gyvūnų bei žmonių piešinių čia nėra, nes to neleidžia islamo religija. Tiesa, į vidinį Madrasos kiemelį galima paklūti tik per pagrindinį vestibiulį arba pro meldimosi salę pietinėje pastato dalyje. Daugiau informacijos apie šią islamo mokyklą bei kada galima apsilankyti, galite rasti čia: Medersa Ben Youssef. 

Būnant Marakeše, neužsukti į turgavietes – tiesiog nuodėmė. Juk matyt nebereikalo yra sakoma, kad norint pajusti tikrąją Marakešo atmosferą – reikia eiti būtent ten. Įsigyti turgavietėse galima apsoliučiai visko nuo įvairiaspalvių kilimų, iki metalo, odos, molio ar medžio dirbinių, netgi papuošalų ir drabužių. Na, būtų galima vardinti ir vardinti. 

DSC_0027
Medina Marakešas, Marokas.

Man akį labiausiai traukė pintuose krepšiuose sudėti ne tik įvairiaspalviai prieskoniai, bet ir skirtingos kavos bei arbatos rūšys. O kur dar skirtingi kvapai! Kavos čia galima rasti ne tik marokietiškos, bet ir kolumbietiškos, braziliškos ir net indiškos. Nors marokietiška kava tikrai aromatinga ir skani, tačiau patys vietiniai – labiau vertina brazilišką kavą dėl to, kad jiems tai siejasi su aukštuomene. Panašiai yra ir su arbata, tik kad ne tik tų arbatų rūšys skiriasi, bet pasirodo, dar ir skirtingomis gydymosiomis savybėmis jos pasižymi. Viena rūšis naudojama bronchitui gydyti, kita – migrenai, o trečia –  kosuliui ar slogai.

DSC_0546
Arbatos bei prieskoniai, Marakešas, Marokas.

Kadangi atsigaivinti berberų viskiu vadinama arbata gaudavome dažnai, dar dažniau tekdavo jos atsisakyti (nes skrandyje atrodydavo, kad daugiau nei vienas lašas nebetilps) .Tada ir susidurdavome su įvairiausiomis vietinių reakcijomis. Nors pasakysiu nemeluojant –  dauguma pardavėjų į turistus žiūri kaip į pinigų maišus, todėl man jų tas pardavinėjimo stilius kažkiek primena neaiškiais varžytines, kur dalyvauja tik du dalyviai. Tas, kuris perka ir tas, kuris stengiasi parduoti, o laimi tas, kuris lieka mažiau “apgautas”. Na, turbūt patys suprantat, kad dažniausiai tuo laimėtoju atvykėliai tikrai nebūna… Tiesa, tikrai yra ir tokių pardavėjų, kurie ne tik nelinkę derėtis, bet jie yra ir visiškai abejingi turistams.

Jie net kainynus savo prekių turi, į kurį kaip mat piktai pirštu pabaksnoja, jeigu tik ko nors paklausi. Manau, kad jie tiesiog puikiai žino: nepirksi tu, nupirks kažkas kitas! Nes turistų čia daug. Laaabai daug. Vieniems atrodydavome nedraugiški, nes pasak jų, buvome nelinkę prie puodelio berberų viskio su jais “paplepėti”. Ir visai nesvarbu, kad tiką geras penkias minutes, jiems bandėme išaiškinti priežastį KODĖL mes tos arbatos ištikrųjų atsisakome. Kiti tik patraukiodavo pečiais ir apsimesdavo, kad nesuprato ką mes sakome. Bet smagiausia būdavo su tais, kurie tik nusišypsodavo ir sakydavo: “Berberiškas viskis visuomet telpa” ir vistiek išbėgdavo atnešti tos arbatos.

DSC_0702
Aš ir mano dovanų gautas “turbanas“, Marakešas, Marokas.

Įsivėliau šiandieną į savo pirmąsias ir ilgiausias derybas Maroke. Neneigsiu, visas tas derybų procesas, arbatos gėrimas bei dalinamasis istorijomis apie šalis tikrai užtruko. O kur dar nuotraukos ir pakartotinis gėrimas arbatos… Bet išėjau laiminga, su dovanotomis kelnėmis krepšelyje… ir su “turbanu” ant galvos. Tokiose, ilgose derybose –  labai praverčia keli žodžiai arabiškai. Žavi tuos vietinius,  kai turistai bando kažką pasakyti jų kalba, o jie turi galimybę mūsų tarimą pataisyti. Šitas triukas ir šitose derybose man labai padėjo, gal dėl to ir gavau dovanų kelnes bei turbaną.

Nepraleidome progos apsilankyti ir vienoje populiariausių vietų visame Marakeše – Jardin Majorelle soduose, kuriuos prancūzų tapytojas Jacques Majorelle kūrė beveik keturiasdešimt metų. Šiuos sodus dar 1966 metais, taip pat pamilo garsusis dizaineris Yves Saint Laurent (YSL) kuris viešnagės Marrakeše metu čia ateidavo kiekvieną dieną. 1980 metais nutiko taip, kad jis tapo šių sodų savininku – norėdamas juos išgelbėti nuo virtimo į didžiulį viešbučių kompleksą ir žinoma, dėl to, kad šitą vietą begalo mylėjo. 

Dabar čia – vieni gražiausių sodų, kuriuose auga daugiau kaip 300 skirtingų augalų bei medžių rūšių. O jau kaktusai… – įspūdingi ne tik savo dydžiais, bet ir formomis. Galbūt ne šiaip sau, garsusis dizaineris sakydavo, kad jam šis sodas – tai nesibaigiantis įkvėpimo šaltinis?

DSC_0404
Jardin Majorelle sodai, Marakešas, Marokas.

Tik žinote kas akis bado? Ogi išdarkyti kaktusų bei medžių kamienai su čia buvusių lankytojų vardais, inicialais, meilės prisipažinimais bei piešiniais…Keista, nes niekada nesupratau, kodėl žmonės taip daro. Tiesa, Po Yves Saint Laurent mirties, 2008 metais, Jardin Majorelle soduose buvo pastatytas memorialas su jo vardu, o rožių soduose išbarstyti garsiojo dizainerio pelenai. Vėliau, netgi gatvė esanti priešais įėjimą buvo pervadinta jo vardu. Bilietas į sodą kainuoja 70 dirhamų, į muziejų – 30 dirhamų vienam asmeniui. Studentams, net tiems, kurie studijuoja užsienyje, su studento kortele taikoma nuolaida. Daugiau informacijos apie Jardin Majorelle ir Berberų muziejų galite rasti čia: Jardin Majorelle.

DSC_0395
Kaktusai Jardin Majorelle soduose, Marakešas, Marokas.

Kadangi viską iki šiol darėme savomis kojomis, išėję iš garsiųjų sodų jau vos jas vilkome, todėl nieko kito neliko, kaip tik išsirinkti vieną iš arklių tempiamų karietų, ir taip pasiekti Djemaa El Fna aikštę. Geras 20 minučių karieta dardėjome Marakešo gatvėmis link aikštės. Bet žinote, kuo arčiau važiuoji Medinos tuo daugiau veiksmo pradeda vykti, kur eismas paprasčiausiai nelabai pas juos galioja… Juk dar pakeliui mes tapome avarijos liudininkais. Kai taksi automobilis atsitrenkė į seną autobusą. Tai gal ta kelionė su karieta, sėdint šalia vadeliotojo  ir nebuvo labai jau saugi arba bent jau aš taip nesijaučiau.  Bet tai galiu pasakyti tik tiek – po tokios ilgos dienos ant kojų tai buvo tikra atgaiva, o juk dar reikėjo padaryti vieną iš svarbiausių darbų – išsinuomoti mašiną!

DSC_0545
Pakeliui į Djemaa El Fna aikštę, Marakešas, Marokas.

Čia ištikrųjų ir buvo tas momentas, kai supratome, kad visi automobilių nuomos punktai, kuriuos lankėme ryte mums neduos jokios naudos. Visų pirmą, mes juk neprisimename, kurioje tiksliai Medinos vietoje, tie nuomos punktai yra, o visų antra –  kai ten lankėmės, nebuvome tokie protingi pasižymėti tas vietas savo žemėlapyje, nors ir sakėme, kad sugrįšime… Todėl ir vėl teko prašyti pagalbos Aimet. Sugebėjo šaunusis mūsų riado darbuotojas ne tik pakankamai greitai suorganizuoti penkiavietį automobilį rytojui, pažadėti, kad automobilis bus pristatytas netoli riado, kuriame gyvename, bet ir kainą pasiūlė pačią žemiausią bei GPS nemokamai! Negalėjome atsisakyti, todėl nekantraudami ėmėme laukti rytojaus, nors ištikrųjų dar nežinojome, kad džiaugtis yra tikrai per anksti. Juk viskas taip paprasta, tokiose šalyse kaip Marokas, tiesiog būti negali…

 

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s