Savarankiška kryptis: 14 dienų automobiliu po spalvingąjį Maroką 3 dalis

Viskas prasidėjo nuo to, kad ne tik pramiegojome, bet ir pusryčių negavome laiku. Negana to, bet ir Jemal (iš kurio Aimen pagalba išsinuomavome mašiną) vėlavo atvykti… Kai pagaliau sulaukėme pusryčių – jo vis dar nebuvo, mintyse svarsčiau kiek laiko visas šitas užtruks, juk jau turėjome išvažiuoti! Kai Jemal pagaliau pasirodė, reikėjo dar sutvarkyti galybę popierių, apžiūrėti mašiną ir supildyti nuomos sutarties dokumentus. Tiesa, už savo 5vietį mini džipą, Dacia Duster, sumokėjome 35 eurus už dieną (su visais mokesčiais bei draudimais).
IMG_0324
Paskutiniai pusryčiai Marakeše. Riad Ben Saleh, Marokas.

Mašinos būklė buvo tikrai gera, bet tikrai ne nauja, nors Jemal pastoviai ir kartojo: “naujutėle, mano draugai“. Norėdami apsidrausti, užpildėme lapą apie jau esančius įbrėžimus bei įlinkimus. Nors mašina nebuvo maža, bet mes turėjome nemažai daiktų, todėl kiek pažaidę su lagaminais bei tašėmis tarsi su lego kaladėlėmis pagaliau pajudojome iš Medinos gatvių…

Viskas visą rytą vyko itin lėtai, kaip ir priklauso tokiose šalyse, todėl jau dabar nuo savo plano atsilikinėjome pusantros valandos.  Pirmą kartą nerimo jausmas dėl šiandienos plano aplankė, kai paleidome Jemal Shell degalinėje, o GPS neįsijungė – nes panašu, kad neveikėbarba bent jau buvo išsikrovusi. Mintyse pagalvojau, kad panikuoju bereikalo, bet kai navigacija neįsijungė ir po pusvalandžio, panikos lygmuo buvo beveik aukščiausiame taške. Reikėjo greitai nuspręsti ką darome toliau. Turėjome du variantus. Pirmasis variantas buvo skambinti Jemal ir prašyti, kad atvežtų kitą GPS, antrasis – išvažiuoti be GPS,  tik su pildoma vietine mobiliojo ryšio kortele bei mini žemėlapiukais iš “Lonely Planet“ gido. Buvom apsisprendę rinktis antrąjį variantą, bet nežinojome ar  geras yra mobiliojo telefono ryšys (Iš anksto pasakau, kad ryšys Maroke geras, tik mes dar to tada nežinojome🙈). Todėl nusprendėme pabandyti paskambinti Jemal.

DSC_0599
Jemal belaukiant.Marakešas,Marokas.

Skambinome visais duotais numeriais, tiek iš marokietiškos, tiek iš daniškos ir net lietuviškos mobiliojo telefono ryšių kortelių. Dažniausiai arba nekeldavo  arba atsiliepdavo kažkoks kitas asmuo, kuris nesuprasdavo, ką mes jam sakome angliškai ir ko mes norime, todėl tiesiog numesdavo ragelį. Po kokio 10 karto pagaliau pavyko prisiskambinti ir telefoną pakėlė Jemal. Liepė mums laukti ir pažadėjo atvežti naują GPS per 5 minutes. Na, turbūt žinote, ką reiškia 5 minutės tokioje šalyje kaip Marokas. Laukėme 10 minučių, 20 minučių, pusvalandį… Ėmė pyktis ir nervas –  mes vėlavome išvažiuoti jau 3 valandas! Šiandienos planas griuvo į šipulius: turėjome nuvažiuoti maždaug 250km ir apsistoti netoli Ouarzazate miesto esančioje oazėje, bet laiko atžvilgiu tai tapo beveik neįmanoma. 250km, atrodo nedaug, tiesa? Bet deja – važiuoti per kalnus užtrunka, nesvarbu kokio gerumo būtų kelias. O čia, reikėjo kirsti Atlaso kalnus – aukščiausius Šiaurės Afrikoje! Prisipažinsiu, vienu momentu maniau, kad šiandien nebeišvažiuosime, nes viskas nuo tada kai pramerkėme akis vyko ne pagal planą, todėl tiesiog atrodė, kad chaotiškasis Marakešo miestas, nenori mūsų paleisti…bet kelionės be nuotykių, nežavėtų taip, tiesa?

DSC_0659
Kelyje.Marokas.

Kai pagaliau išvažiavome iš Shell degalinės –  tikėjomės, jog kuris nors GPS įsijungs bet kurią minutę, bet nesulaukėme ir tik išvažiavę is degalinės – pasiklydome. Ne tą kelią pasirinkome, ne ten nusukome, todėl reikėjo apsisukti ir vėl grįžti. Žodžiu, laiko tikrai nelaimėjome, o per daugiau nei tris valandas nuo Medinos buvome pajudėję lygiai kokius 10km… Tada tekokoreguoti dienos planą iš esmės. Iš plano Marakešas – Ouarzazate turėjome planą “bus kaip bus“. Tai reiškė, kad važiuodami su planu “bus kaip bus” tiesiog turime susirasti nakvynę iki tol kol sutems, o visa kita darome pagal senąjį planą. Tiesa, žinojome, kad geriausiu atveju šiandien pasieksime Ait Ben Haddou, tik dvejojome ar rasime nakvynę tokioje turistų pamėgtoje vietoje, bet kas nerizikuoja, tas negeria šampano🙈. Kuo labiau tolome nuo Marakešo, tuo labiau įsitikinau, koks spalvingas yra Marokas ir vaizdai  čia tikrai atperka viską, o tuo labiau tokiai kaip man – gamtos bei kalnų mylėtojai! Pakelės nuaugę kaktusais, o kalnuose tie berberų kaimeliai, kurie primena kažką iš fantastikos pasaulio, o kur dar Atlaso kalnų grožis su vietomis snieguotomis savo kalnų viršūnėmis…

DSC_0781
Kelyje, Atlaso kalnai, Marokas.

Prisiragavę vakar Medinoje kaktuso vaisių bei prisižiūrėję kaip jie darinėjami, nusprendėme, kad ir mes mokame ir jau žinome, kaip tą daryti – juk pakelėse tiek tų kaktusų augo! Atrodė tarsi nesibaigiantys kaktusų krūmynai, bet na ir durniai buvom🤦🏽‍♀️! Viskas baigėsi tuo, kad visų delnai bei rankos buvo pilnos mažų, permatomų kaktuso spygliukų, kurie dar ilgai ilgai erzino ir vis tekdavo leistis į jų paiešką su pincentu kai tik sustodavome.

DSC_0653
Nesėkmingi bandymai nusiskinti kaktusų vaisius, Marokas.

Šiandien pasisekė ir taip, kad buvome sustabdyti policijos. Pasirodo, ne tik viršijome greitį, bet dar ir per ištisinę juostą lenkėme, o tai –  pirmos klasės bauda, kuri buvo 400 dirhamų… Sustabdė ne tik mus, bet ir dar dvi mašinas, važiavusias priekyje, dėl lygiai tokių pačių priežasčių. Tad nežinome ar ištikrųjų mes padarėme kažkokį tai nusižengimą ar tiesiog jie norėjo pasididinti savo kišenes ar pinigines. Kodėl taip mastau? Nes nesudėtingai sugebėjome išsisukti su 200 dirhamų kyšiu policininkams. Žinokit, dar ir pamokėlę gavome, kad jeigu viršysime greitį mažiau nei 20km/h kitą kartą niekas mūsų nestabdys (Nemanykite, kad galima tikėti jų žodžiais ir jokiais būdais nesugalvokite to patikrinti.) Bet žinote, kas yra įdomiausia? Jog nors ir policijos –  daug, mieste jokios taisyklės negalioja, o už miesto – tarsi atskiras pasaulis! Gali bausti už tą kas parašyta taisyklėse ir už tą kas ne. Tiesa, labai dažnai policijos ekipažai stovi prie įvažiavimo į miestus ir tikrina greitį bei saugos diržus. Tiesa pasakius – stebėdavausi,  kiek daug dėmesio saugiam eismui skiria Marokas, nes nuomonę tikrai turėjau kitokią prieš atvažiuojant čia. Na, bent jau aš. Patys keliai yra taip pat labai geri. Net ir tie, kur kalnuose –  siauri, bet ir tie puikios būklės. Daug kelių yra ir remontuojamų ypač kelyje link Tizi n’Tichka.

DSC_0789
Atlaso kalnai, Marokas.

Tizi n’Tichka tai  2260 metrų aukštyje, Atlaso kalnuose esanti kalnų “perėja“, jungianti pietinę Marakešo  – Safi dalį su Ouarzazate miestu. Vaizdai iki ten važiuojant tikrai įspūdingi, o pačiame aukščiausiame taške, galima  rasti ir didžiulius vartus ant kurių lentelė išdidžiai skelbia, kad pasiekėte aukščiausią vietą šioje kelio atkarpoje. Beje, yra ir parduotuvėlė ir kavinukė, kuri labiau primena apleistą pastatą, tik iškabos išduoda, kad ten yra wc ir galima tikrai nusipirkti coca-colos. Daug ir suvenyrų parduotuvyčių, kurios sunumeruotos, o nusipirkti gali pradedant tai pačiais mineralais ir baigiant… berberiškais peiliais.

DSC_0840
Tizi n’Tichka, Marokas.

Kai tik sustoji apspinta tave tie pardavėjai kaip viščiukai vištą. Atrodo, kad kuris pirmesnis nusitemps tave į savo parduotuvėlę, tas ir laimės. Vienas norėjo, tiksliau zyzė, kad iškeisčiau jam 3 eurus (apie 40 dirhamų), kiti norėjo, kad apsilankyčiau jų parduotuvėlėje ir kažką nupirkčiau, nors be sustojimo kartodavo “Tau nieko nereikia pirkti mano drauge, tikrai nereikia, tu tik apžiūrėk“, bet visi žinom kuo baigiasi šitos jų kalbos, tiesa?  Dar kiti buvo pasiryžę su mumis ne tik derybas vesti, o netgi ir mainus! Norėjo, kad išmainytume batus ir net kai kurias kepures,  o mainais siūlė išsinešti iš parduotuvėlės ką tik norėsime. Buvome girdėję istorijų, kad vietiniai Maroke mėgsta mainytis, todėl verta vežtis daiktus ar drabužius, kurių daugiau nesiruošiate naudoti ir čia, iškeisti juos į suvenyrus.  Todėl turėjome pasiruošę daiktų mainams, tik jie buvo per giliai sukišti bagažinėje, nes skubėdami ryte, tikrai nesvarstėme kurioje tašėje kokie daiktai yra ir nemanau, kad tikėjomės, jog jau pirmąją dieną pasitaikys tokia galimybė.

DSC_0860
Tizi n’Tichka kalnų perėja ir parduotuvėlės, Marokas.

Kuo toliau važiavome nuo Marakešo tuo vietiniai mažiau atrodė matę turistų.  Kartais atrodo nespėji sustoti, o jau girdi, kaip šaukdami jie atbėga. Ir tu nežinai, ar jie ant tavęs supyko, ar pamatė tave ir apsidžiaugė – juk jiems iškilo galimybė kažką parduoti ir taip užsidirbti. Pardavinėdavo jie spalvotus mineralus dažniausiai. Gražūs daikčiukai, ir tie vietiniai labai gražiai moka juos pateikti potencialiam pirkėjui, bet, kad suprastumėt kokia gali būti skirtinga kaina tarp pakelyje sutiktų vietinių, papasakosiu: Vienas mūsų “ekspedicijos Marokas“ dalyvis taip stipriai nemokėjo derėtis, kad sugebėjo tą mineralą iš vietinio nusipirkti už 100 dirhamų… kai kitoje mūsų sustojimo vietoje, dar didesnį mineralą galėjome gauti vos už 30 dirhamų. Esmė viena – Maroke permoka visi turistai, tik tas permokėjimo lygis gali būti labai skirtingas, o viskas priklauso nuo tavo derybinių įgūdžių, įdedamo laiko ir žinoma nuo pardavėjo 😊. Kartais pravažiuodavome ir pro tokius vietinius, kurie tiesiog sėdėdavo pakelėse ir tiesą pasakius, nežinia ką ten veikdavo… Važiuoji ir pro langą matai sėdintį kokį vietinį ant akmens ar tiesiog po medžiu. Atrodo – nei jam bloga, nei jis ką nors pardavinėja, nei koks nors kaimelis aplink matosi… Ką jie tose pakelėse viduryje nieko veikdavo – man iki šiol mįslė.

DSC_0898
Kelyje, Marokas.

Dienos pabaiga taip pat nebuvo paprasta. Kai buvome visai atrodo netoli Ait Ben Haddou  – vėl teko priimti greitą sprendimą ką daryti. Arba toliau važiuoti tiesiai, normaliu keliu, dar 30 kilometrų iki Ait Ben Haddou arba pasukti į kairę ir pasinaudoti kelio trumpinimu, kuris vedė per dykumą 6 kilometrus. Būtina pastebėti, kad ženklas į miestelį buvo parašytas ant kažkokio kartono gabalo ir pastatytas ant akmens! Kai pagalvoju, pasitikėti tokiu ženklu, kai tuoj turėjo pradėti temti – dabar atrodo kvaila, bet tai buvo būtent tai ką mes tada ir padarėme. Pasukome kairėn pro dykumą…

DSC_0972
Pakeliui į Ait Ben Haddou, Marokas.

Ištikrųjų, baisu buvo važiuoti – ne tik dėl to, kad baisu buvo užkabinti mašinos dugną, pradurti padangąir likti įstrigusiam vidurį nieko, bet tuo pačiu baisoka buvo ir pasiklysti kai tuoj turėjo temti… Važiavome, ir sekėmė raudonus taškus ant akmenų. Važiavome taaaaip lėtai, tik kai kur vis pagazuodami ant kalniuko, tad kad atrodė nė vežlys mus galėtų aplenkti. Tiesiog buvo sunku važiuoti keliu, kuris mūsų manymu buvo labiau pritaikytas vietiniams, bet tikrai ne turistams… Kai ženklinimas ant akmenų dingo, bandėme sekti prieš tai pravažiavusių automobilių vėžėmis, bet tai buvo per sudėtinga – tų vėžių buvo tiesiog per daug. Vis svarstydavau ar tik nebūsime pasiklydę dykumoje, bet kažkas viduje vis ramino, kad čia Sachara su mumis taip sveikinasi, juk galų gale pagaliau įvažiavome į Maroko dykumų kraštus.

DSC_0978
Dykumų keliais į Ait Ben Haddou, Marokas.

Tiesa, navigacija irgi griežtai protestavo prieš mūsų šito kelio trumpinimą ir pasirinkimą. Ji geriausiu atveju nuvesdavo iki duobėtų bei akmenuotų vietų, per kurias kažkada galbūt buvo kelias, bet dabar jų jau buvo neįmanoma pravažiuoti,  ir vėl liepdavo grįžti atgal…Ir taip pasaka be galo…Šiaip ne taip atradę kažkokį pravažiavimą pagaliau atvykome į garsųjį miestą-tvirtovę pavadinimu Ait Ben Haddou. Manau, kad miestelį pasiekėme pačiu metu, nes beveik sutemo, o ir taisyklės nevairuoti naktį nesulaužėme (viena iš šios ekspedicijos Marokas taisyklių kurią mes patys susigalvojome dar namuose) bet kas čia žino, juk niekada nežinai kaip gali atsitikti jau rytoj…

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s