Savarankiška kryptis: 14 dienų automobiliu po spalvingąjį Maroką 4 dalis

Ait Ben Haddou derybos dėl apgyvendinimo buvo tokios karštos, kad teko netgi išsiųsti į pagalbą ir kitus ekipažo narius – kaip skirtingus asmenis ieškančius apgyvendinimo 😁. Viskas tik tam, kad galėtume jaustis kuo mažiau apgauti, sužinoti geriausią kainą, o paskui ir derėtis. Tiesa, kai atvažiavome daug apgyvendinimo įstaigų jau buvo rezervuotų arba gražiai pasakius – tragiškiau negu tragiškų. Nesame išrankūs ir 5* nemėgstame, bet teko matyti tokių vietų, kad būtų buvę tas pats kas miegoti lauke arba su vandeniu ant grindų ir tam tikrai  nebuvome pasiruošę. Beto, mes savo kelionėje važiavome su planu apsistoti apie 100 dirhamų (10 eurų) už naktį žmogui. Po ilgų derybų apsistojome La Kasbah Du Jardin – tradiciniu berberų stiliumi dekoruotame kasbah už 500 dirhamų penkiems, esančiame visai netoli naujojo Ait Ben Haddou miesto.

DSC_0217
Mūsų namelis viešbutyje La Kasbah du Jardin, Ait Ben Haddou, Marokas.

Senasis Ait Ben Haddou miestas – tvirtovė buvo įkurtas šalia Ourzazatės upės dar 757 metais. Šis įspūdingas senų laikų statinys dar yra vadinamas ksaru (arabiškai ksar), kas reiškia didelią grupę namų sujungtų į vieną. Ksarai  taip pat turi bendras zonas tokias kaip mečetė ar turgaus vieta. Ait Ben Haddou tvirtovė pastatyta iš raudono molio bei molio plytų ir turi storas gynybines sienas kurios saugo miestą ir jo interjerą. Vaikštant mažomis ir siauromis gatvelėmis ima darytis klaidu. Namas prie namo. Suvenyrų parduotuvė prie suvenyrų parduotuvės. O ant sienų apstu informacijos apie čia filmuotus filmus, serialus ar apsilankiusius garsius aktorius. Tai vienas žymiausių ksarų Ounila slėnyje, kuris puikiai atspindi pietų Maroko architektūros stilių. Turistų ši vieta sulaukia begalės dėl to, kad čia buvo filmuojami tokie filmai bei serialai kaip: Mumija (1999m.) Gladiatorius (2000m.), Aleksandras Makedonietis (2004m.), Sostų Karai (2011)  ir t.t. Taip pat šis ksaras yra įtrauktas ir į UNESCO saugomų objektų sarašą.

DSC_0155
Vaizdas nuo Ait Ben Haddou, Marokas.

Tiesa,  dabar senojoje Ait Ben Haddou tvirtovėje gyvena vos keletas šeimų. Visi likę gyventojai – išsikraustę į kitą upės pusę, dėl didesnių patogumų.  Dabar  jie čia ateina tik dirbti į suvenyrų parduotuvėles, meno dirbtuves arba tiesiog kviečia užeiti į savo buvusius namus. Už 10 dirhamų užėjome ir mes. Aprodė ksarą iš vidaus – maži kambariukai, kur pasak moteraitės pas kurią lankėmės, gyvena net 10 žmonių. Kambariai pripildyti pagalvių bei kilimų – atrodė tarsi būčiau papuolus į kokį pagalvių ar kilimų rojų. Sienos nukabinėtos arba gyvūnų iškamšomis arba kokio nors aktoriaus nuotraukomis iš filmo Gladiatorius. Žinoma negalima pamiršti ir berberų simbolio bei vėlavos, kur kiekvienuose namuose šitas dalykas tarsi privalomas.

DSC_0028
Suvenyrų parduotuvės, Ait Ben Haddou, Marokas.

Nuo pačio kalno viršaus atsiveria puikūs vaizdai į kalnus, Ounila slėnį, Ourzazatės upę bei naująjį Ait Ben Haddou miestą.  Mūsų kelionės metu, Ourzazato upė buvo beveik išdžiūvusi  – visgi čia karšta (9 valandą ryto, 25 laipsniai šilumos), bet vaizdai nerealūs. Ištikrųjų, tokia vieta manau patiktų ne tik filmų gerbėjams, bet ir tiems, kurie domisi istorija ar architektūra. Sako, kad geriausia čia lankytis ryte – saulė labai gražiai išryškina ksaro bei slėnio spalvas.

DSC_0085
Vaizdas nuo Ait Ben Haddou senojo miesto, Marokas.

Žinant kaip vakar sunkiai sekėsi rasti kelią dykumoje bei kiek daug ir ilgai reikėjo kratytis, būtų buvę protinga ir daug greičiau važiuoti pagrindiniu keliu iki Ourzazatės miesto, bet nebūtume mes, jeigu imtume ir darytume viską paprastai. Grįžom į tą dykumą, kuria vakar vakare ir atvažiavome. Nesutikome nei žmonių, nei kitų mašinų. Atrodė, kad ta vieta priklauso tik mums. Buvome tik mūsų ekspedijos dalyviai, suskeldėjusi žemė, akmenys bei… keli karvių lavonai. Taip taip, gerai perskaitėte.  Nežinau ką tos gaišenos karvių veikė dykumoje ir kaip jos ten papuolė, bet, kad ten, kažkada buvo karvės įmanoma buvo suprasti tik iš odos, kuri gulėjo ant to kas buvo likę iš tų gyvulių. Išvažiavus į pagrindinį kelią pagerėjo ir vaizdai: kalnai, oazės bei vis rusviau ir rusviau nusidažanti gamta…

DSC_0469
Kelyje, Marokas

Visai netoli Ourzazatės miesto, kuri dar yra vadinama vartais į Sacharos dykumą, apsilankėme ir Atlaso filmų studijoje (Studio Atlas Corporation), kuri įkurta 1983 metais. Tai puiki vieta ne tik filmų fanatikams, bet ir tiems, kurie nori iš arčiau susipažinti su šia industrija. Taip, šios vietos su Holivudo filmų studijomis net nepalyginsi, bet patikėkit, tikrai yra smagu prisiliesti prie to, ką matei tik per televizorių. O dauguma dalykų nustebina (Na, bent jau mane nustebino, nes nebuvau didelė filmų gerbėja 😀). Būtent šitoje studijoje dar yra likę begalės daiktų ir net pačių kostiumų iš tokių garsių filmų ir serialų kaip: Gladiatorius, Ir kalnai turi akis 2, Kleopatra, Babelis, Asteriksas ir Obeliksas:Misija Kleopatra, Vikingai, Sostų Karai ir t.t. O už pačios studijos ribų, dykumose – išlikę net keletas filmavimo vietų. Prie pat vartų nusipirkome bilietą (mokėjome 50 dirhamų žmogui ir nieko iš anksto nerezervavome). Gavome gidą ir ekskursija prasidėjo. Beje, ši studija yra svarbi Ourzazatės miesto ekonomikos dalis, kur dirba apie 100 000 miesto gyventojų.

DSC_0257 2
Atlas Filmų Studija, Marokas.

Pats didžiausias studijos pasididžiavimas  – tai likęs milžiniškas laivas iš filmo Gladiatorius, į kurio vidų dabar turistai gali užeiti pasivaiksčioti, o pasitaikius galimybei net palaikyti tikruosius laivo irklus. Mūsų gidas Amet, pasakojo ir rodė ištraukas savo telefone iš skirtingų filmų apie daiktus, kostiumus, dekoracijas, kurias mes apžiūrinėjome. Parodė, kaip ir kokiuose filmuose, tie patys daiktai vėl buvo panaudoti, paaiškino kodėl tam tikra filmo dalis buvo sukurta būtent kompiuteriu. Pasirodo, kiekvienam filmui yra naudojami apie 3000 kostiumų tų pačių kostiumų, kurie vėliau yra tiesiog perdaromi. Kai kuriuose filmuose kostiumai būna tokie sunkūs, kad gali sverti netgi 30 – 40kg. Ar įsivaizduojat, kad jums reikėtų tokiose dykynėse lakstyti su tokiu svoriu ant savęs? Tiesa, pasak gido, didžiąją dalį darbo atlieka tik dubleriai (kostiumai, pasiruošimas, ir t.t.), o tikrieji aktoriai atvyksta tik į patį filmavimą.

DSC_0290 2
Laivas iš filmo Gladiatorius, Atlas Filmų Studija, Marokas.

Už pačios studijos ribų, dykumose yra buvusių filmavimo aikštelių iš kai kurių garsių filmų ir serialų. Tie filmavimo plotai dabar jau nebenaudojami ir niekas jų nebeprižiūri. Yra tik sargas, kuriam turi parodyti bilietėlį, bet mes net ir to nesutikome… Lankantis filmavimo aikštelėse dažniausiai  ir gidas važiuoja kartu, bet mums taip nepasisekė, nes…  jam neužteko vietos mūsų mašinoje. Visą ekskursiją dykumose, pro buvusias filmavimo vietas, prasivedėme sau patys. Sunkoka buvo jas rasti, nes išvažiavus į tuos dykumų plotus, reikia kelis kilometrus važiuoti, kol tolumoje pradedi matyti kažkokius tai pastatus… Nežinai nei kas ten, nei kur tiksliai važiuoti, nes nėra jokių kelio ženklų, tik įvairiausias puses einantys keliukai…

DSC_0404
Filmavimo vietos, Atlas Filmų Studija, Marokas.

Keistai jaučiausi, ne tik dėl to, kad atvažiavę į vieną iš filmavimo aikštelių buvome viduryje visiško nieko, aplink buvo tik dykuma, bet ir dėl to, kad joje buvome vieninteliai turistai. Pilies viduje viskas atrodė pakankamai tvarkinga ir tuščia. Tačiau įlindus pro vienas iš durų pakeičiau nuomonę. Ten buvo galima rasti visko: ne tik apgriuvusių sienų, išlaužtų durų, bet ir nebereikalingų daiktų ir net šiukšlių. Galima ir medinėmis kopėčiomis užlipti ant pilies viršaus į kur atsiveria vaizdas į… visiškai niekur.Dykuma ir tolumoje besimatantys kalnų kontūrai… Žiūri į tas varganas sienas ir sunku suvokti, kad ji kainavo net 3 milijonus… Sunku čia turėjo būti ir filmuotis pagalvojus vien apie tai koks svilinantis karštis čia kartais gali būti…

DSC_0351
Filmavimo vietos, Atlas Filmų Studija, Marokas.

Kleopatros filmo aikštelė iš vis tokia apgriuvusi ir įranti, kad kai kam gali būti netgi nejauku užeiti į vidų ir net nežinia ar išvis įmanoma. Pravažiavome ir tokių filmavimo vietų, kur viskas ne tik sugriuvę, bet iš pastatų ir skulptūrų jau nieko nebėra likę. Įdomu, kiek laiko laikytis liko toms, kuriose lankėmės mes? Ištikrųjų, įdomi ta kino industrija, o ypač dykumose ir stebina ne tik tai, kai supranti, kaip paprastai yra apgaunamas žiūrovas, bet ir kaip originaliai yra pateikta viskas turistams. Daugiau informacijos apie šią studiją rasite čia: Atlas Film Studio.

Tik išvažiavus iš Ourzazatės miesto supratome kodėl ji vadinama vartais į Sacharos dykumą. Vaizdai keitėsi kas keliolika kilometrų: kalnai, slėniai, oazės su mažomis gyvenvietėmis. Dar vėliau viskas tiesiog parudavo ir mus kelyje pasitikdavo sausros iškankinti augalai bei suskeldėjusi žemė ir galybė akmenų vaizduose tiek pro langą, tiek sustojus.  Poto ir vėl oazių virtinė, kažkokie miesteliai bei didesni miestai ir vėl sausros iškankinta gamta. Įspūdinga, koks skirtingas gali būti Marokas ir kaip vaizdai gali greitai keistis.

DSC_0316
Kelyje, Marokas.

Tiesa, viename iš mūsų trumpų sustojimų, eilinį kartą pristojo kažkoks prekybininkas. Tik žinote ką? Nenorėjo jis mums parduoti jokio suvenyro ar mineralo, jis norėjo už kupranugarius nusipirkti mane! Sakė “Imu, labai gera kaina, 50 kupranugarių !“ Gerai, kad ekipažo nariai nebuvo pasimetę ir pasiprašė tokio kiekio kupranugarių, kad jam nieko kito neliko kaip tik išsižioti, suburbėti “bepročiai“ ir eiti šalin. Bandėme ir arbūzą pakeliui kažkokiame kaimelyje įsigyti, tai vieni už 6kg arbūzą buvo užsiprašę 600 dirhamų (!!!), bet matyt iš mūsų veido mimikų suprato, kad mes ne pirmą dieną esame Maroke ir kad neišeis taip stipriai mūsų išdurti, tai įsigijome tą patį arbūzą vos už 15 dirhamų. Beje, smagu pirkti Maroke vaisius, nes gali viską iš eilės ragauti ir išsirinkti tą, kuris tau labiausiai patinka.

DSC_0586
Kelyje, Marokas.

Tokiose savarankiškose kelionėse, valgymas vietinėse kavinukėse man yra pats geriausias dalykas, o Marokas tam tikrai puikiai tinkamas! Vietinę kavinukę mes rinkdavomės tikrai ne pagal išvaizdą, o pagal tai kiek vietinių toje kavinukėje sėdėdavo ir dažniausiai – neprašaudavome. Maistas būdavo toks skanus ir toks geras, kad net su turistinėmis vietomis nėra ką lyginti, o ir kaina turbūt suprantat, kad būdavo daug žemesnė.  Pati Maroko virtuvė kildinama iš berberų virtuvės, o garsiausi jų patiekalai tai Kuskusas bei Tadžinai. Pastarieji, man tokie skanūs, kad galėčiau valgyti ir valgyti. Tadžinų galima paragauti labai įvairių: nuo vegetariškų, iki patiekamų su jautiena, vištiena ir net aviena. Tiesa, užsisakius vietinėse kavinukėse Tadžiną, gali tekti kartais palaukti, nes paruošti ir ištroškinti jį gali užtrunkti net keletą valandų. Taip pat labai skani ir ankštinių sriuba – harira, kurią vietiniai labai mėgsta valgyti Ramadano metu. Sudėtingiau čia tik su alkoholiu.

IMG_0872
Maistas vietinėje kavinukėje, Marokas.

Jį geriausia atsivežti patiems, bet tikrai įmanoma ir užsisakyti kavinukėse. Vienoje kavinukėje naiviai paklausus ar galima užsisakyti alaus ir gavus teigiamą atsakymą, beliko tik stebėtis iš kur ir kaip jie gaus alaus, jeigu net meniu jo nėra, o ir niekas neprekiauja. Bet vėliau išsiaiškinome, kad tokiais atvejais, jie taip stengiasi dėl turistų, kad jeigu reiks atveš tą alų net iš kito kaimo, kur kavinukę turi koks nors prancūzas ar anglas.

Mūsų šiandienos planas buvo nuo Ait ben Haddou nuvažiuoti apie 300km link Merzouga. Vadinasi turėjome rasti nakvynę kažkur aplink Tazzarine miestą, bet neišdegė. Buvo užimta, leido apsistoti tik žmonėms su kemperiais arba prašė labai daug pinigų. Beje,  ir pačio Tazzarine miestelio aplinka buvo ne pati maloniausia. Na, gal dėl to, kad tas miestelis buvo šalia greitkelio, tai toks visiškai pravažiuojamas. Atrodė, kad 4 gatvės, keli viešbučiai, galybė garažų bei remonto dirbtuvių ir viskas. Kadangi zujome ratus, ieškodami kažkokio tai apgyvendino, vietiniai mūsų automobilį palydėdavo akimis. Lyg supradami, kad esame arba pasiklydę arba kažko ieškome. Tiesiog šiek tiek darydavosi nejauku, kai prasukdavome pro tuos pačius vietinius kokį ketvirtą kartą ir matydavome, kad jie tikrai pasiruošę mums “padėti“, nes iš rankų gestų buvo galima suprasti, kad tik sustok ir visa armija vietinių ateis tau į “pagalbą“. Esmė tik ta, kad mes nenorėjome jų pagalbos, todėl nieko kito neliko, kaip tik bandyti laimę rasti kažką pakeliui važiuojant toliau N-12 greitkeliu link Merzouga.

DSC_0685
Kelyje, Marokas.

Niekas nenorėjo naktį vairuoti, bet niekas ir nenorėjo miegoti mašinoje, todėl sukryžiavę pirštus skriejome dykumos keliais tikėdamiesi rasti nakvynę kažkur kitur. Tai buvo pirmas kartas, kai važiavome jau gerokai sutemus…ir tikriausiai supratau, kodėl to daryti nepatartina. Visų pirma – sunkvežimiai, kurie važiuoja ir lekia be jokių taisyklių. Labai dažnai ir be šviesų. Visų antra – žmonės, kurie eina pakelėmis lyg kokia Laisvės Alėja be jokių atšvaitų. Ir trečia – dauguma kelio atkarpų yra neapšviestų kas apsunkina vairavimą. Net nežinau, kiek laiko važiavome, bet kai tik pamatydavome tolumoje kažkokių švieselių – tikėdavomės, kad čia – kažką rasime. Radome kažką panašaus į nakvynės vietą netoli miestelio pavadinimu Alnif kur mus priėmė girtut girtutėlis Auberge Kasbah Meteorites nakvynės vietos savininkas.  Ir ištikro, koks čia miestelis –  kokie penki pastatai ir viskas. Nors pasak Vikipedijos, čia gyvena apie 3000 žmonių.

DSC_0015
Alnif, Marokas.

Tiesa, visai nesistebiu, kad savininkas nakvynės vietos –  girtas kaip šlepetė. Pasirodo  – čia vienintelė vieta, velnias žino kiek kilometrų spinduliu, kur gali gauti alkoholio, nes savininkas pusiau prancūzas, pusiau berberas. Tai turi ryšių ir jam alkoholis yra pristatomas kas antrą dieną, būtent į šitą viešbutį, todėl tomis dienomis čia subėga artimiausių kaimų gyventojai paragauti tų velnio lašų bei pažaisti kortomis.

Norėjo jis 800 dirhamų už 5 žmones, bet šiaip ne taip pavyko nusiderėti iki 500 dirhamų. Tiesa, savininkas buvo toks girtas, kad man buvo beveik jį pavykę įtikinti leisti mums miegoti po atviru dangumi – ant pastato stogo, už 200 dirhamų penkiems, bet kitas darbuotojas matyt jį paprotino, kad per pigu už tokią privilegiją dykumoje. Mintyse svarsčiau, kad ryte –  jis tikriausiai net neturėtų prisiminti, kad mus apgyvendino ar kad nesusimokėjome už nakvynę… Iš anksto galiu pasakyti, kad buvau teisi, bet apie tai jau kitoje dalyje.

 

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s