Savarankiška kryptis: 14 dienų automobiliu po spalvingąjį Maroką 5 dalis

Kaip ir sakiau, jis ne tik, kad neprisiminė jog mes gyvename jo viešbutyje, bet ir neprisiminė už kokią sumą buvome susitarę apsistoti. Galėjome lengvai jį apgauti. Ir galiu prisipažinti, kad mintis tą padaryti tikrai kilo. Ne dėl to, kad labai prastoki kambariai, bet už tai, kad teko dalintis kambariu su tarakonais ir skruzdėlėmis. Negano to pastarosios mus atakavo visos nakties metu. Tai apie švarą tikriausiai net neverta diskutuoti. Bet mes sąžiningi keliautojai, todėl susimokėjome už nakvynę tiek, kiek buvome susitarę ir nešdinomės iš tos vietos kuo toliau, tikėdamiesi, kad daugiau taip neteks apsistoti.

DSC_0162 2
Kelyje, Tiguerna, Marokas.

Apsistoti neteko, bet sustojus pusryčiauti teko rasti panašių draugų… maiste, tiksliau arbatoje. Stabtelėjome viduryje visiško nieko, nes didesnės gyvenvietės buvo tik nusukant iš autostrados į šoną apie 10-20 kilometrų, o apie kažkokias parduotuves kelyje iš viso net nekalbu. Skrandžiai jau kurį laika skambino garsiausias varpais, tad susimokėją 60 dirhamų (4,5 euro) už 6 berberiškus omletus ir arbatą bandėme mėgautis pusryčiais. Ir mėgavomės, kol savo stiklinaitėje neradau šliaužiojančio “draugo“. Sakiau, kad niekada daugiau berberų viskio Maroke negersiu,  nes nesu mėgėja tokių gyvių apskritai, o ką jau kalbėti, kad čia jis buvo gėrime! Bet gėriau. Tik labai įdėmiai apžiūrėdavau kiekvieną gėrimą ir kiekvieną kasnį. Ir visai nesvarbu, ar valgydavau gatvės maistą, ar kavinėje, ar ten, kur patys gamindavomės.

DSC_0022
Besikeičiantys dykumos regiono vaizdai, Marokas.

Važiuojant dykumų regionu Maroke supranti, kad ir dykuma čia gali būti labai skirtinga. Vienur pilna oazių ir gyvenviečių, kitur smėlio su tolumoje pūpsančiais kalnais, dar kitur – saulės nudeginta bei skurdi augmenija su šalia besiganančiais kupranugariais. Tad laikas nuo laiko pakeliui sustodavome apžiūrėti, tai palmių oazę, tai pastebėti driežus besikapstančius smėlyje, tai pasivaiksčioti ant labai akmenuotų dykumos plotų. Taip pat čia auga datulės bei kukurūzai, kurie yra drėkinami oazėmis bei upeliais, bet tiesą pasakius  tokių vietų Saharoje vienetai.

IMG_0958 2.jpg
Palmių “giraitės“, Marokas.

Važiuodami link Merzouga pravažiavome ir Rissani miestelį, kuris garsus odomis bei ožių odų prekyba.  Sugebėjome mes tam miestelyje pasiklysti. Sunku buvo susigaudyti kur reikia važiuoti, kai daugelis gatvių buvo uždarytų, užrašai tik arabų kalba, o dar kitur – eismas buvo tiesiog reguliuojamas policininkų. Kaip išvažiuoti iš miesto, mums virtusio tarsi kalėjimu, teko klausti policininko. Jis tik iš trečio karto suprato ko klausiame, bet paskui patenkintas, kad gali pagelbėti mums, rankų ir kojų žestais bandė parodyti kryptis ir sankryžas, kuriose mums reikės sukti. Paaiškino gerai, nes Merzouga gyvenvietę pasiekėme  be jokių nuklydimų.

DSC_0178
Rissani miestas, Marokas.

Tik įvažiavus į Merzouga mums jau mojavo ant motociklo sėdintis vyrukas bei šaukė, kad gali pasiūlyti ekskursiją į dykumą. Pasiūlė jis mums suorganizuoti išvykimą tuojau pat, kad nereikėtų laukti rytojus – kas mums reiškė laimėtą visą papildomą pusdienį tikroje dykumoje, nes pagal planą į dykumą su kupranugariais turėjome išjoti tik kitą rytą. Papildomas pusdienis dykumoje taip viliojo, kad prasukę kelis ratus pro mirusį miestą primenančią Merzouga, nusprendėme sutikti su “motociklininko“ vardu Mohammed pasiūlymu.  Mūsų vienintelis kriterijus buvo apsistoti kuo mažesnėje stovyklavietėje dykumoje ir kad jojime su kupranugariais dalyvautų tik mūsų ekipažo nariai. Ir manau, kad gavome visko ko prašėme ir dar su kaupu. Na, jeigu būtume norėję apsistoti tik viešbutyje keletą dienų ir joti stebėti tik saulėlydžių tai tikrai galima buvo rasti geresnių variantų. Bet mes norėjome joti toli ir būtinai apsistoti berberiškoje stovyklavietėje.

DSC_0815
Motociklininkas vardu Mohammed prie savosios Auberge Les Pyramides, Merzouga, Marokas.

Sacharos dykuma pati didžiausia ir karščiausia vieta žemėje, kur vasaros metu temperatūra gali pakilti virš 58 laipsnių šilumos. Mes keliavome gegužę, pasak labai draugiško, mūsų kelionės į dykumą organizatoriaus – netikėčiausią mėnesį, nes sunku nuspėti orą ir smėlio audros daug dažnesnės. Negana to  – daugiau vėjuota negu įprastai, todėl labai lengva “perkaisti“ saulėje. Jis taip dažnai tą kartojo, kol galiausiai privertė mane prižadėti, kad visiems atvažiuojantiems į Merzouga perduosiu: Prieš važiuodami į dykumą gegužės mėnesį, būtinai pasidomėkite oru. Va, perdaviau. Jis taip pat daug kartojo, kad  kinams ir  europiečiams (kai kurių šalių piliečiams) yra labai gerai, nes viza atvykti į Maroką yra nereikalinga (Lietuvos piliečiams viza nėra reikalinga), o jiems išvykstant viza reikalinga visur.  Guodėsi, kad alga didmiesčiuose siekia apie 400 eurų, o štai kaimuose uždirba vidutiniškai vos 120-150 eurų per mėnesį, todėl gyventi dykumose sunku. Ypatingai trūksta kvalifikuotų mokytojų, o ir darbo beveik nėra. Na, žinoma, daugiausia čia žmonės dirba turizme. Tiesa, pasak Mohammed, čia labai vertinami – kremai, vaistai ir… savanoriai, tad primygtinai zyzė, kad būtinai perduočiau  ir šitą, tiems, kurie atvažiuodami nori kažką atvežti dovanų.  Jis taip buvo įsijautęs į savo pasakojimus, kad galiausiai  nesidrovėjo ir foto albumų atitempti su ekskursijomis iš seniau ir pasakoti apie kiekvieną žmogų nuotraukoje atskirai. Manau, tas istorijas jau net mintinai išmokęs…

DSC_0745
Mūsų vedlys Sacharoje ir kupranugariai, Merzouga, Marokas.

Iš to koks mums oras pasitaikė dykumoje galėtume teigti, kad Mohammed nemelavo. Buvo šilta, bet vėjuota. Buvo ir taip, kad vieną minutę  –  jokio vėjo ir taip tylu, kad net ausyse atrodo pradeda spengti. O poto – ima pūsti toks stiprus vėjas, kad net surištas “turbanas“ nuo galvos sugeba nuskristi, o vedliui tenka jį gaudyti. Apskritai, vėjas gali būti toks stiprus, kad atrodo jog maudaisi smėlyje, todėl juokaujant galiu pasakyti, kad dabar jau žinau kokį dalyką pasiimčiau į dykumą…

IMG_1018
Sacharos dykuma, Marokas.

Iš pradžių buvo kilę dvejonių dėl mūsų ekskursijos organizatorių. Pirmiausia, kai po pažadėjimo, kad kupranugariai jau čia, reikėjo dar kokią valandą jų laukti. Paskui, kad dar kokią valandą jie buvo paruošinėjami pačiai kelionei. Nors pagal pažadą jau turėjome būti iškeliavę į dykumą kokias dvi valandas. Viskas atrodė, kad tiesiog vyksta per ilgai. O daugiausia abejonių kilo dėl mūsų gido, kuris avėjo šlepetes per pirštą ir buvo pasiruošęs su jomis žygiuoti karštu dykumos smėliu. Paskui pradėjo neraminti ir kupranugariai. Man buvo baisu žiūrėti kokį svorį tie gyvūnai turės nešti. Neskaitant dar ir pačio žmogaus. Vanduo, tašės, kažkokie maistui paruošti skirti indai, daržovės ir net mėsa. Neklauskite, kaip ta mėsa nepašvinksta tokių kelionių metu, nes atsakyti negalėsiu. Pati pusę kelio iki berberų stovyklos apie tai mąsčiau.

DSC_0771
Sacharos dykuma, Marokas.

Bet paskui nusiraminau – viskas vyksta kaip ir turi vykti tokioje šalyje. Kupranugariai jau tūkstančius metų buvo naudojami transportui dykumų regione. Beto, kupranugariai kaip arkliai bei asilai gali panešti sunkius svorius (kokį svorį gali nešti priklauso nuo jo pačio svorio). Ir kas mane labiausiai nuramino, kad Marokas musulmoniška šalis, o musulmonams blogai elgtis su gyvūnais uždrausta! Moka jie leisti keistus garsus, garsiai bezdėti ir karts nuo karto pradėti urgzti. Vis svarstydavom, kad taip daro tikriausiai kai labiau pavargsta, nes kai tik jų keistų garsų senerados padažnėdavo – vedlys iš karto darydavo pertraukėlę. Tiesa, kai sustodavome, jie tiesiog puldavo valgyti be sustojimo, o vedlys nespėdavo atiminėti tai kas buvo netinkama valgymui. Paskui jie imdavo kasytis savo snukius į priešais stovinčio kupranugario užpakalį. Nežinia, ar bandė taip parodyti, kad jie jau sotūs, kad pasiruošę vėl eiti ar tiesiog jiems niežtėdavo nosis dėl to, kad pastoviai juos puldavo musės ir kažkokie neaiškūs vabaliukai. Bet mūsų vedlys juokavo, kad jie taip tiesiog myli vienas kitą.

DSC_0458 2
Sacharos dykuma, Marokas.

Gaila, kad mūsų vedlys beveik nekalbėjo nei angliškai, nei prancūziškai būtų buvę įdomu išklausinėti smulkiau apie gyvenimą čia, Merzougoje. Bet kiek išėjo tiek kalbėjomės rankomis. Gal ne bereikalo yra sakoma, kad rankos kalba visomis pasaulio kalbomis? Sugebėjo jis mums išaiškinti, kad nueiti 20km dykuma per dieną jam yra įprasta, kad nieko kito gyvenime ir nėra dirbęs, bei kad jam patinka tai ką jis veikia gyvenime, nes pasirinkimo neturi. Kad kiekvienas kupranugaris yra labai skirtingas ir būtinai su vardu. Vardus kupranugariams – parenka pagal charakterį.

IMG_1023
Ant kupranugarių per Sacharos dykumą, Marokas.

Turėjome net ir keletos valandų sustojimą, kur pietavome, bei laukėme kol pailsės kupranugariai. Lankėmės pas kažkokį vietinį berberą, kuris savo gyvanamąją vietą “paturbinęs“ iš kasdienoje naudojamų dalykų. Plastmasinių butelių, kamštelių ir t.t. Gyvena jis čia vienas, tai daug jam ir nereikia. Nameliai pastatyti iš molio, stogai kai kur uždengti kilimais, lazdomis ir panašia atributika. Gyvenamosios vietos kiemą “puošia“ kailiai, senoviniai berberų muzikos instrumentai, indai, įrankiai ir net gyvūnų kaukolės. Svetainėje –  begalė pagalvių, kilimų ir stalas, o sienos nukabinėtos turistų piešiniais bei palinkėjimais jam. Dar radome ir dėžutę su įvairiosimis monetomis iš skirtingų pasaulio šalių. Nusprendę, kad mes šiuo atveju irgi turistai, įmetėme ir savąją.

IMG_1124
Gyvenimas Sacharos dykumoje, Marokas.

Beje, esu girdėjusi istorijų, kai kupranugariai atsisako eiti, nes būna pavargę, tiksliau pervargę, o pailsėti gyvūnui yra privaloma, nors jis yra ir prisitaikęs prie dykumų salygų. Viskas dėlto, kad kai kurie organizatoriai įvykdo nesuskaičiuojamą skaičių ekskursijų ir visai neleidžia kupriams pailsėti… Norint išvengti nesusipratimų su kupranugariu, prieš pat išvykstant reiktų gerai apžiūrėti savo kelionės draugą. Jis neturi atrodyti pavargęs, apsnūdęs, ar juo labiau neįtikėtinai piktas. Jeigu taip atsitiktų tikrai reiktų prašyti kito kupranugario, dėl gyvūno gerovės ir dėl sklandesnės savo pačių tolimesnės ekskursijos. Ypatingai jeigu nesate pasiruošę klampoti per karštą smėlį keliolika kilometrų kartu su vedliu.

DSC_0242
Kupranugaris. Sacharos dykuma, Marokas.

Mūsų nakvynės vietoje buvo 6 berberiškos palapinės, svetainė, tualetas, virtuvė bei sandėliukas. Viskas taip modernu, kad net keista. Tikėjausi kažkokio žingsnio atgal į praeitį, o čia pasijaučiau beveik kaip namuose, bet kažkokie keisti vabaliukai smėlyje vis neleisdavo pamiršti, kad visgi mes dykumoje. Valgyti gaudavome 3 kartus per dieną tokiomis didelėmis porcijomis, kad suvalgius vieną atrodydavo, kad esi sotus visai dienai. Bet bent jau pagaliau supratome kodėl jie praktiškai visą laiką praleisdavo virtuvėje-palapinėje, nes iki šiol galvojome, kad tik vynelį gurkšnoja. Ištikrųjų ir gurkšnodavo, bet pasirodo ir valgyt ruošdavo. Stovyklavietėje galima buvo išbandyti čiuožinėti ir nuo smėlio kopų su snieglente… Vienintelė bėda – jie neturėjo batų, tad snieglente galėjome pasiimti nemokamai… Bet tikriausiai patys suprantat, kad ne tas pats pojūtis. Tiesiog kitokia patirtis, kas irgi labai žavi.

IMG_1205
Stovyklavietėje Sacharos dykumoje, Marokas.

Sacharoje įspūdį palieka ne tik oranžinės kopos, viduryje smėlynu žaliuojantys medžiai, palmės, besiganantys kupranugariai, vėjo pustomas smėlis, bet ir dangus su nesuskaičiuojamu kiekiu žvaigždžių, kurias atrodo, kad gali paliesti. Kai pagalvoji, apgaulinga ta dykuma. Dieną gali būti labai karšta, o naktį temperatūra gali nukristi žemiau nulio, tad dažnai vakarais reikalingas megztinis. Negana to, viskas ištikrųjų atrodo daug arčiau negu yra ištikrųjų… Įsivaizduojate tokioje vietoje pasiklysti?

Tačiau jeigu kas nors paklaustų ką daryčiau kitaip, tai keisčiau tik vieną vienintelį dalyką: Ant kupranugario sėdėčiau daug trumpiau. Pirmąją dieną jojome daugiau nei dvi valandas, antrąją pusantros, tai patikėkite manimi, užpakalius jautėme dar ilgai…

DSC_0930 2
Palmės, kupranugariai ir Sacharos dykuma, Merzouga, Marokas.

Išvykstant iš Merzouga miestelio negaliu pasakyti dėl kokių priežasčių, bet nusprendėme išbandyti keliukus, kurie nemanau, kad skaitėsi pravažiuojami. Na bent, jau ne su nuomota mašina. Gal dėl to, kad nukirstume kelią, o gal dėl to, kad matėme kitus zujančius tose vietose su automobiliais. Pavažiavome. Pagazavome. Pasivaiksčiojome.Bet ilgai savo neplanuota kelione po užslėptas dykumos vietas – nesidžiaugėme, nes visai netoli to pačio Rissani miestelio, kur važiuodami į priekį pasiklydome supratome, kad mūsų automobilio padanga nuleista. Gerai, kad radome pagalbą, bet apie tai jau kitoje dalyje.

 

 

 

 

 

Komentarų: 1

  1. Lygiai prieš dešimt metų buvom apsistoje tame viešbutyje Merzugoje 🙂 Šeimininkas labai įdomus žmogus. Vakarais mes su juo diskutuodavom 🙂

    Patinka

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s