Savarankiška kryptis: 14 dienų automobiliu po spalvingąjį Maroką 6 dalis

Kad nuleido padangą supratome tada, kai kažkoks pravažiuojantis vairuotojas mums pradėjo mosikuoti rankomis ir pirštu rodyti į padangą. Iš pradžių galvojome, kad meluoja, bet išlipę įsitikinome, kad ne. Priekinė, dešinioji padanga buvo subliuškusi. Keista, kad nepajautėme važiuodami, nei vairuotojas, nei tuo labiau keleiviai. Bet kelias buvo pakankamai prastas, o ir vėjas didelis, tai mūsų mašiniuką ir taip nešiojo į visas puses. Prisipažinsime, kad kelias minutes svarstėme ką būtų geriau daryti. Ar bandyti pasikeisti patiems ar pasižvalgyti kokio automobilių serviso, kad padangą sutvarkytų. Bet Rissani miestelis atrodė pakankamai tusčias, tik kai kurios suvenyrų parduotuvėlės atidarytos. Na, interneto irgi nebuvo, kad google pagalba galėtume rasti informacijos apie šitama krašte esančius servisus.

DSC_0974 3
Rissani, Marokas.

Nusprendę, kad bus paprasčiau pasikeisti patiems pradėjome ruoštis visai procedūrai. Taip kaip gatvėse buvo pakankamai tuščia, taip pat greitai jos prisipildė vietinių vos mums pradėjus išiminėti daiktus. Vieni išėjo tiesiog iš namų, kiti sustojo su dviračiais, kiti išlindo iš pavėsio esančio po medžiu kažkokiame skvere… Nepatikėsit, bet ta visa smalsuolių grupė buvo pasiruošusi mums padėti. Ir padėjo. Net padangą pakeitė. Siūlėme jiems sumokėti, bet jie mieliau paėmė du pakelius cigarečių atsivežtų iš Lietuvos ir dar pasakė kur galima rasti dirbantį automobilių servisą. Visgi tą dieną buvo penktadienis, tas mūsų padėtį šiek tiek apsunkino, nes viskas buvo beveik uždaryta.

DSC_0968 2
Padangos keitimo ypatumai, Rissani, Marokas.

Vietinių primokyti, kur veikiančio autoserviso reiktų ieškoti viską radome greitai ir padangą pakeitė per pusantros valandos. Neįsivaizduoju kokioje Rissani miesto vietoje tas mašinų servisas buvo, bet galiu pasakyti, kad naglų vaikų aplink jį sukiojosi sočiai.  Pats įkyriausias be perstojo sukiojosi aplink ir zyzė “5 dollars madam“ (penkis dolerius, madam), stengėsi įkišti savo rankas į automobilį ir net bandė krapštyti mūsų bagažinės spyną. Kai nebeištvėriau jo terorizavimo dėl penkių dolerių, teko vyti jį šalin. Taktika norint atsikratyti tokių įkyruolių, kurią naudojome Marakešo mieste deja šį kartą neveikė.  Teko improvizuoti. Jūsų smalsumui patenkinti pasakysiu, kad pradėjau prašyti to įkyraus vaiko lygiai to paties – marokietiškų dirhamų. Suveikė. Užteko du kartus paprašyti  ir jis tiesiog apsisuko ir nuėjo. Mes irgi buvome ramesni, nes daugiau nei  kažkas įkyrėjo, nei rankas į mašiną kišo, nei bandė krapštyti mūsų automobilio bagažinės užraktą. Žinot, jis buvo vienas iš tų, kurie dar maži, bet jau turi supuvusį mąstymą apie užsieniečius bei požiūrį į pinigus.  Beje, tai buvo vienintelis toks įkyrus ir naglas vaikas, kurį sutikome savo savarankiškoje kelionėje. Kalbant bendrai, sako, kad su pinigų prašytojais Maroke reikia būti itin atsargiems. Galima tapti pasalos dalimi, kur kažkas tave užkalbina ir įkyriai prašo pinigų, o tau pasidavus ir ieškant tų kelių dolerių, kažkas pribėga ir pačiumpa tavo piniginę. Nespėji net susigaudyti, nei iš kurios pusės nei kas toks ar tokia tą padarė.

DSC_0056
Kelyje link Tinghir miesto, Marokas.

Kadangi nuleista padanga gerokai pakoregavo šios dienos planą teko keisti ir numatytą nakvynės vietą. Geriausia ką šiandien galėjome pasiekti tai buvo Tinghir miestas. Nebuvo taip blogai, nes tai didžiausios šios provincijos miestas – vadinasi ir nakvynės vietų daugiau. Beto, šis miestas gyvena praktiškai tik iš turizmo (neskaitant prekybos ir agrikultūros), tad dvejonių, kad gausime žygį po tarpeklius, tikrai nebuvo. Klydome dėl abiejų.

DSC_0026 2
Tinghir, Marokas.

Pirmiausia dėl nakvynės, nes pasirinkimo tikrai buvo, bet nereiškė, kad tos vietos tiko… Paskui dėl žygio, nes dauguma vietinių agentūrų, kuriose lankėmės siūlė nuvežti į tokias vietas, kurias galėjome ir patys aplankyti, nes keliaujame automobiliu. Dar kitos neturėjo laisvo gido, virėjo, asilo arba tokio skaičiaus vietų kokio mums reikėjo, todėl kreipėmės pagalbos į savo nakvynės vietos savininką, bet ir jis negalėjo padėti. Bandė paskambinti draugui, kuris pažįsta KAŽKĄ. Tas kažkas pažadėjo perskambinti, bet taip to ir nepadarė. Neteikėmė daug vilčių tokiam “organizavimui“, bet pabandyti reikėjo. Paskutinis mūsų šiaudas, buvo vyrukas vardu Jamal, kuris pažinojo žmogų galintį mums padėti. Iki Jamal reikėjo eiti vos keletą minučių, todėl sutartu laiku jau buvome ten ir trypčiojome iš nekantrumo, ar pavyks susiorganizuoti mūsų taip norimą išvyką. Jamal – hostelio savininkas, todėl tik įėjus mus pasitiko krūva batų, žemėlapių, muzika ir dviaukštės, sukuistos lovos, kurios išdavė, kad čia keliautojų vieta.

DSC_0423 2
Tinghir, Marokas.

Kai atėjo mūsų potencialus žygio gidas po Todros tarpeklį dar jam neprabilus supratau, kad nieko nebus. O kai prabilo tik dar labiau tuo įsitikinau. Šitas gidas buvo vėlgi iš tos serijos, kur pažįstą kažką, o tas kažkas dar kažką, o paskui tas kažkas dar kažką kitą, kuris yra gidas ir tikriausiai galėtų su mumis pasivaikščioti Todros tarpeklio keliukais, bet tik tikriausiai. Na, suprantate turbūt patys, koks čia “puikus“ pasiūlymas… Negana to, jis baisiai ir nusišnekėdavo. Nusišnekėdavo tokiame lygmenyje, kad paklausus apie žmonių skaičių trekinge, atsakydavo apie tai kaip mes miegosime. Dažnai neišeidavo ir jo kalbos suprasti. Bandėme klausti kainos, bet atsakymas būdavo arba “ labai brangu“ arba “ kiek čia tų asilų reikės“. Tada mes kantriai bandydavome išsiaiškinti kam tų asilų, bet atsakymai vistiek būdavo apie tai, kad mums jų reikia. Vienu momentu net ėmiau svarstyti, kad gal kažkur įvyko nesusipratimas ir šitas žmogelis galvoja, kad mes pirksime iš jo tuos asilus ar mulus, o ne gido po Todros tarpeklį ieškome. Paskui mąsčiau, kad gal jis tikisi, jog mes jam mokėsime asilais ar mulais už ekskursiją, nes viskas buvo taip neaišk ir visa diskusija buvo tokia padrika, kad nieko neliko, kaip tik priimti sprendimą pamatyti Todros tarpeklį patiems ir išspausti geriausia ką iš tokios situacijos galime. Tai buvo vienintelis atvejis kelionėje, kai gailėjausi, kad iš anksto neužsirezervavome trekingo.

DSC_0017 2
Pasiruošimas kelionei į Todros tarpeklį, Tinghir, Marokas.

Todros tarpeklis yra apie 15 kilometrų nuo Tinghir miesto, Aukštojo Atlaso kalnuose. Dabar  iki ten nuvažiuoti nėra problema – nutiestas puikiausias asfaltas. Anksčiau, čia buvo tik žvyrkelis, todėl juo galėjo važiuoti tik keturiais ratais varomi automobiliai, bet dabar vienas malonumas. Dėl to ir turistų ši vieta yra labai dabar mylima ir sulaukia  jų žymiai daugiau nei anksčiau. Verta lankytis ryte, kad spėtume išvengti krūvos turistų, kurie gerokai įdienojus užplūsta šią vietą. Beto, puiku stebėti kaip gigantiškos akmens sienos ima keisti spalvą saulei pakilus aukščiau.

DSC_0060 2
Dykynės kelyje link Todros tarpeklio, Marokas.

Važiuojant tuos 15 kilometrų link garsiojo tarpeklio atsiveria įspūdingi vaizdai į vienas iš įspūdingiausių palmių giraičių visoje Maroko karalystėje. Palmių giraitės tęsiasi net 48 kilometrus, o gyvenvietės priklauso vandens paskirstymo programai. Tai reiškia, kad kiekvienas kaimelis ar miestelis gauna tam tikrą dienų skaičių per mėnesį, kai gali laistyti savo pasėlius. Pavyzdžiui, Ighourtane miestas turi 4 dienas, Afanour 2 dienas, Taghmaste 6 dienas per mėnesį ir t.t. Ši sistema buvo įvesta tam, kad numalšinti ginčus tarp vietinių bei tam, kad upė kuo ilgiau galėtų aprūpinti vandeniu palmių giraitę ir drėkinti šalia jos gyvenančių žmonių pasėlius. Beje, vanduo yra kontroliuojamas vandens valdžios vadinamos “Amghar“. Jie stebi ir rūpinasi vandens kanalais, o kai ateina tam tikrų kaimelių ar miestelių eilė pasėlių drėkinimui, nukreipia vandenį pro specialius drėkinimo kanalus. Taip pat žiūri, kad niekas nepažeistų vandens paskirstymo taisyklių. O pažeidus jas gręsia bauda  – vandens išjungimas į drėkinamuosius plotus, kas reiškia labai labai daug čia gyvenantiems žmonėms. Šiame regione vietiniai augina figus, abrikosus, granatas, o kiek daugiau pavėsyje auginami pomidorai, morkos, mėtos.

DSC_0048 2
Daržai, miestas bei palmių giraitės, Marokas

Tarp Atlaso kalnų išsidėstę palmių giraitės atrodo kaip nupaišytos. Tas spalvų kontrastas tarp žaliuojančių palmių giraičių ir namų, bent man – labai užburiantis. Bet gal dėl to, kad man palmės labai patinka ir dėl to, kad visą pastarąją savaitę buvome dykumų regione. Važiuoji ir atrodo lyg stebėtum kažkokį paveikslą. Nebereikalo gal sako, kad Marokas spalvinga valstybė. Vienur palmių giraitės, kitur nesibaigiantys dykumos plotai, milžiniški kalnai, poto tarpekliai, kanijonai, upės, kriokliai. Ir tikrai nereikia nuvažiuoti daugybės kilometrų, kad tą suprastum.

DSC_0080 2
Kelyje, Todros slėnis, Marokas.

Susimokėję po 1 dirhamą žmogui už įvažiavimą pasileidome apžiūrėti  įspūdingo gamtos kūrinio. Susidarė šis tarpeklis kaip ir kiti tarpekliai kalnuotose vietovėse – Todros ir Dades upėms pragraužus kalnų uolienas. Todros upė, kuri yra kaltininkė šito tarpeklio vis dar teka jo apačioje. Kas įspūdingiausia, kad vietomis tarpeklis taip susiaurėja, kad tampa vos 10 metrų pločio, o akmeninės sienos pakyla daugiau kaip 160 metrų iš abiejų pusių.

DSC_0137 2
Todros tarpeklis, Marokas.

Šalia galima rasti ir viešbučių, tad tiems, kurie norėtų nakvoti didžiulių akmenų apsuptyje tai puiki išeitis. Tie, kurie drąsesni gali miegoti ir susidariusiose uolose tarp akmenų. Ne vieną tokią stovyklavietę matėm ir ne dvi. Gal kiek ekstremalu, bet įsivaizduokit pabusti tokioje gamtos vietoje… Taip pat nemažai yra ir kavinukių bei vietinių suvenyrų pardavėjų, kurie mielai mainosi daiktais. Iš pradžių tik išgirdę žodį mainai jie purtosi ir sako “ne“, bet daugiau su jais pabendravus įmanoma juos perkalbėti ir išspausti puikius mainus. Turimą degtinės butelį išmainėme į kelnes, tuniką ir turbaną ant galvos.  Sako, kad vietiniai čia negeria, bet kai prisimenu to berbero veidą gavus degtinės butelį labai imu tuo abejoti… Jis jį taip greitai čiupo ir kišo po stalu, kad net nespėjome susigaudyti. Nežinau, ar jis pasijautė darantis kažką labai blogo, ar jam pasidarė gėda, bet faktas tik vienas, geria čia vietiniai ir daug daugiau negu manėme iki šiol…

DSC_0244
Todros tarpeklis, Marokas.

Tarpeklis tęsiasi 40 kilometrų, bet sako, kad vaizdingiausi paskutiniai 600 metrų. Man asmeniškai viskas ten buvo įspūdinga. Kadangi turėjome mašiną nesidrovėjome pavažiuoti tarpekliu toliau iki pat Tamtatouchte miesto. Tik nutolus nuo pačios populiariausios tarpeklio vietos, turistų sumažėja taip, kad praktiškai liekame vieni visame kelyje. Tik karts nuo karto prasilenkdavome su mašinomis. Ne tik pats tarpeklis siauras, bet ir kelias toks siauras, kad prieš kas antrą posūkį teko praktiškai sustoti, o papypsinti buvo tarsi privaloma – taip įspėjome mašinas priekyje, kad mes važiuojame.

DSC_0239
Todros tarpeklio keliais, Marokas.

Kadangi širdelę dėl neįvykusio žygio vis dar skaudėjo beliko tik interpretuoti kur galėtume kažkiek užlipti į viršų. Radę tinkamą vietą mašinai prisiparkuoti pasileidome akmenis kažkur į viršų. Slydome, kabarojomės akmenimis, bet baisiai norėjosi pamatyti tą tarpeklį nors iš kažkiek aukščiau. Ir pavyko. Nežinia kokie vaizdai nuo pačių turistiškiausių vietų, bet mus labai žavėjo ir tai, ką matėme mes.

DSC_0312 2
Todros tarpeklis, Marokas.

Tai tikrai buvo ne pats saugiausias būdas pamatyti tarpeklį, nes yra specialių kelių skirtų bei žygiams, bet mes žavimės nuotykiais. Beto, nuoširdžiai tikėjome, kad tai pirmas ir paskutinis kartas kai darome tokį neapgalvotą dalyką šitos kelionės metu. Užbėgsiu įvykiams už akių ir pasakysiu, kad klydome…Oi, kaip klydome, bet apie tai jau kitoje dalyje.

 

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s