Savarankiška kryptis: 14 dienų automobiliu po spalvingąjį Maroką 8 dalis

Keliauti iki Skoura miestelio neplanavome. Bet kol vieni ekipažo dalyviai derino baudos reikalus su policininkais, kiti gilinosi į tai ką galima aplankyti važiuojant  “1000 kasbah keliu“. Negana to, turėjome “laisvų dienų“ kelionės metu kur nebuvo net menkiausios užuomenos nei ką veiksime, nei kur važiuosime. Taip ir atradome Skoura miestelį, kuris mums iki šiol buvo žinomas tik dėl iš molio plytų pastatytų kasbah. Bet pasirodo yra dar geriau… Čia žaliuojanti didžiulė palmių giraite yra įtraukta į UNESCO paveldo sąrašą. Beto, čia yra galimybė apsilankyti viename didžiausių gyvųjų muziejų Maroke – kasbah Amridil. Tuo mes ir susigundėme labiausiai…Žinojome, kad pravažiuoti negalime, trūks plyš bet apsilankyti privalome.

DSC_0821 2
Kelyje link Skoura, 1000 kasbah keliu, Marokas.

Nežinau kodėl, bet mums niekaip nesisekė rasti to garsiojo Kasbah Amridil patiems, nors jis ir priklausė Skoura miestelio palmių giraitei. “Patikimasis“ GPS kelią rodė per upę (tilto neradom), poto rodė kelią per pačią palmių giraitę, kai ten kelio ištikrųjų visiškai nebuvo (bent jau ne mašinoms), vėliau įkyriai pradėjo reikalauti pavadinimo arabų kalba, vėliau išsikrovė… Klausėme ir vietinių, bet niekas mūsų nesuprato, tik rankomis skėsčiojo ir nemokėjimas arabiškai labai apsunkino mūsų galimybes išaiškinti, koordinates, kad galėtume privažiuoti prie garsiojo Kasbah Amridil su automobiliu patys.

DSC_1046
1000 kasbah kelyje, Marokas.

Patys neradome, tačiau radome žmogų, kuris pažinojo kažką. Tas kažkas dar kažką, o tas kažkas, kažką – kas yra gidas ir mums praves ekskursiją po garsųjį Amridil Kasbah. Na, ta pati istorija kaip visada…  Žmogus, kurio dėka atradome savo gidą buvo “kavinukės“ savininkas, kurioje pietavome. Bet jeigu atvirai, nelabai stebiuosi, kad gidą jis mums spėjo surasti kol valgėme. Jau vien per tokį laiką kiek mes laukėme savo maisto, tas gidas ir iš Ourzazate miesto galėjo atvažiuoti. Žodžiu, nesvarbu kaip, bet gidą turėjome ir buvome tuo patenkinti.

Beliko tik jį sekti  skriejantį  žvyrkeliais ant motociklo, upės vaga ir sugebantį labai įgudusiai išvengti kiekvienos duobės kelyje, kol atsidūrėme vietoje. Pasirodo norint pasiekti Kasbah Amridil ištikrųjų reikia važiuoti išdžiūvusios upės vaga. Todėl, kad ir koks š*dinas ir senas buvo mūsų turimas GPS  – jis nemelavo. Tiesiog dabar, čia vyksta kažkokie remonto darbai, todėl reikia važiuoti šiek tiek per aplinkui…

DSC_1233
Kasbah Amridil, Skoura, Marokas.

Kasbah Amridil  – 17 amžiaus statinys, primenantis didžiulę smėlio pilį, bent jau man. Pasak mūsų gido, tokius kasbah statydavo apie ketverius metus, o juose gyventi galėdavo apie 100 žmonių. Būtent šis kasbah – 3jų aukštų. Apatiniame aukšte įrengti tvartai gyvuliams ir patalpos pašarams laikyti. Beje, pasak mūsų gido, svarbiausia ten yra vėdinimo dalis, vadinama kasbah akimi. Tai atvira erdvė, kuri pagelbėdavo ne tik atsikratyti nemalonaus kvapo sklindančio iš apatinių aukštų, bet ir padėdavo susišnekėti šeimoms tarpusavyje, kad prisireikus ko nors, paprasčiausiai nereikėtų laipioti šimtus kartų aukštyn bei žemyn. Viršutiniuose aukštuose buvo įrengti kambariai bei virtuvė. Tiesa, nežinau kodėl, bet vaikų kambariai pastoviai keisdavosi, o tėvų kambarys visuomet išlikdavo tas pats.

DSC_1091
Kasbah Amridil, Skoura, Marokas.

Durų spynos čia – unikalios. Nesvarbu kiek durų kasbah turėtų – kiekvienos durys privalėjo turėti skirtingus užraktus. Tie durų užraktai – rankų darbo. Tiesa, skirtingi užraktai reikalingi tam, kad būtų kuo sunkiau priešams įsiveržti į vidų. O svečius jie priimdavo, tik po pabeldimo ir patikrinimo pro sienoje “išgremžtą“ skylę. Bet tiesą pasakius, asmeniškai man, unikalesnės pačio kasbah sienos. Iki šiol maniau, kad jie dekoruojami skirtingais geometriniais ornamentais, raštais, figūromis be jokios priežasties. Pasirodo ne.  Pasirodo tie visi geometriniai ženklai – tarsi užuominos, pagal kuriuos aplinkiniai nuspręsdavo “smėlio pilių“ gyventojų turtingumą, bei ką jie pardavinėdavo markete vykstančiame kiekvieną pirmadienį.

Pačios sienos pastatytos iš “molio blokų“, o  viršus, bei bokštai – naudojant “molio plytas“. Bokštai –  be stogų, kad paprasčiau būtų stebėti priešus. Taip pat sienos turėjo mažesnius arba didesnius plyšius naudojamus gynybai. Mažesni plyšiai sienose buvo naudojami artimai gynybai. Didesni – tolimai. Pagrindinis ginklas – lankas. Beje, iš kashbah bokšto atsiveria puikūs vaizdai į Atlaso kalnus bei Skoura palmių giraitę. Gal ir nebereikalo sakoma, kad tai vienas vaizdingiausių kasbah Pietų Maroke…?

DSC_1184
Vaizdas iš kasbah Amridil bokšto, Skoura, Marokas.

Kadangi mūsų gidas, labai gerai kalbėjo angliškai tai labai detaliai papasakojo kaip senais įrankiais buvo spaudžiamas alyvuogių aliejus, išdėstė krosnyje kepamos duonos receptą ir net vienu svarbiausių daiktų pastate pamokė naudotis. Pasak jo, tas daiktas –  laikrodis, o pagal jį kasbah gyventojai žinodavo meldimosi laiką ir kryptį. Pagrindinė rodyklė visuomet rodydavo į Meką, nes musulmonai turi melstis atsisukę į musulmonų pranašo ir islamo įkūrėjo Mahometo gimtąjį miestą.

Papasakojo ir apie valgymo ypatumus, tokius kaip viena lėkštė ir draudimas keistis vietomis valgio metu, nes valgyti ne savo vietoje ir ne savo maistą jiems yra nemandagu bei gėdinga. Apie paskirstymą vandens kaimo žmonėms, baudas palmių giraitės pažeidėjams ir net išdėstė gamtinių reikalų atlikimo privalumus lyjant (galėdavo atlikti tvarte pas gyvulius, pirmame pastato aukšte) Kaip ten bebūtų, stebėjausi tik vienu dalyku – žmonių pasirinkimu gyventi būtent taip, kaip prieš 300 metų, bet čia ne apie tai.

DSC_1270 2.jpg
Skoura palmių giraitėje, Marokas.

Mūsų ekskursija toje vietoje nesibaigė. Nusivedė jis mus ir po palmių giraitę pasivaiksčioti.  Papasakojo apie 15 mylių sklypus drėkinamus su šimtmečių sistema vadinama Khettara. Neišvengėme ir apsilankymo pas jo kažkokį pažįstamą kilimų  bei molio dirbinių parduotuvėje… Mums buvo pristatyta galybė kilimų. Skirtingoms paskirtims, skirtingų raštų, medžiagų, formų, dydžių… Teko kiekvieną pačiupinėti ir dar išklausyti aibės pakavimo kilimo į lagaminą patarimų… Žodžiu, jis baisiai norėjo, kad mes pirktume kokį nors kilimą, o mums baisiai nereikėjo jokio kilimo. Viskas baigėsi tik tuo, kad mums nepirkus… ir mūsų ekskursija baigėsi. Gidas atrodė supykęs, kad nepirkome kilimo, o priežastis “Tikrai žinokite netilps toks daiktas“ neveikė ir grįžtant atgal pro palmių giraitę nieko nepasakojo, su mumis nebendravo ir dar tuo pačiu keliu parvedė.. Tik atsisveikinant pamojavo… Dabar galvoju, kad reikėjo bent jau kokį molio dirbinį įsigyti, kad nebūtų toks įsižeidęs. Bet ir tai, nežinočiau kur laikyti, o pirkti, tik tam, kad pirkti irgi neatrodo labai logiška, tiesa?

DSC_1261 2.jpg
Kilimų bei molio dirbinių parduotuvėje , Skoura, Marokas.

Apart to, kad supyko už mūsų nepirkimą, gidą mes turėjome tikrai gerą. Jis pakankamai gerai mokėjo anglų kalbą ir labai detaliai pasakojo apie viską. Gal netgi kiek PER DETALIAI, nes vėliau supratome, jog užtrukome ilgiau negu planavome ar įsivaizdavome ir viso to pasekoje, tiesiog reikėjo pradėti ieškoti nakvynės nieko beveik nenuveikus. Bet nesiskundžiame, juk tiek daug sužinojome!

Ieškodami nakvynės stabtelėjome ir šalia El Mansour Eddahbi užtvankos. Ši įspūdinga užtvanka pastatyta 1971 metais, tam, kad būtų galima kontroliuoti vandens srautą į Draa upę. Jos tikslas pagerinti aplinkinių gyventojų gyvenimo lygį ir kovoti su “dykumėjimu“. Pati El Mansour Eddahbi užtvanka yra 70 metrų aukščio ir joje telpa net 560 milijonų kubinių metrų vandens! Beto, jos dydis leidžia nuolatos drėkinti 14 000 hektarų  Draa slėnio žemes naudojamas žemės ūkiui, kurios labai svarbios vietinių žmonių išgyvenimui.

DSC_1298 2.jpg
El Mansour Eddahbi užtvanka, Marokas.

Smalsumui patenkinti bandėme paklausti nakvynių kainų šalia šios užtvankos. Bet kainos atėmė žadą, todėl teko tik padėkoti, pakraipyti galvas ir bandyti kitur. Taip ir grįžome atgal iki pat Ouarzazate miesto, kur išsinuomavome butą už 400 dirhamų (37 eurai), nes niekur pakeliui nakvynės taip ir rasti nesugebėjome. Tai neturėjo vietų, tai nedirbo, tai prašė po 300-500 eurų už naktį. Vienintelis minusas, nakvynės šiame mieste buvo tas, kad rytoj rytą teks grįžti keliasdešimt kilometrų tuo pačiu keliu. Bet ko tik nepadarysi, kad galėtum važiuoti ne tokiais turistiniais keliais ir turėtum galimybę susipažinti iš arčiau su vietinių gyvenimu aukštai Atlaso kalnuose…

Komentarų: 1

  1. Super, per kokį puslapį Maroke ieškodavote nakvynės? Ruošiames nuo Agadiro pažinti Maroką? Gal tel/nr parašytumėte turime klausimų, dėkui!

    Patinka

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s